Dainius Kinderis – vienas žymiausių nūdienos lietuvių keliauninkų, leidžiantis knygas su prisiminimais beigi patarimais. Pirmosios dvi jo knygos buvo kiek konkretesnės – „Atgal į Afriką“ (Tyto alba, 2008) ir „Filipinai. Ugnies Žiedo kerai“ (Metodika, 2011). Naujausioji, kurios pavadinimas įtartinai primena Elizabeth Gilbert knygą „Valgyk, melskis, mylėk. Vienos moters visa ko paieškos Italijoje, Indijoje ir Indonezijoje“ (2006) ir filmą tokiu pat (tiksliau, antroji pavadinimo dalis išbraukta) pavadinimu (2010) su Julia Roberts, yra savotiškas „best of“ – atseit septynios geriausios pasaulyje vietos. Ką gi, skaitom ir vertinam.

14-oji poeto, eseisto, prozininko Donaldo Kajoko knyga, skirtingai nei daugelis lietuvių poezijos knygų, gali tapti vieno vakaro skaitiniu (prie kurio vėliau tikrai norėsis grįžti, kai ką pasižymėti, kai ką „pagūglinti“). O tai, mano galva, poezijai – didžiausias komplimentas: meditacija, kontempliacija knygoje „Kurčiam asiliukui“ dera su necenzūriniu žodžiu, gana gausiomis dedikacijomis, pasižaidimais brūkšneliais ir kableliais (Eduardas Mieželaitis tai darė dar tada, kai D.Kajokas pirmosios knygos nebuvo išleidęs). DJ‘ų (diskžokėjų) terminija kalbant, ši knyga – geras mix‘as.

„Kas mes? Ką šioje Žemėje privalome atlikti? Kaip pragyventi mums skirtąją laiko atkarpą taip, kad ir protėviams, ir patiems, ir tiems, kurie liks gyventi po mūsų, nebūtų gėda?“ – klausia Redaktoriaus skiltyje Leonas Peleckis-Kaktavičius ir atsako: „Bajorų protėviai paliko mums didelių, gražių, įsimintinų, pamokančių žygdarbių, darbų, istorijų, legendų. Tiems, kurie jų dėka įgijo Bajorystės pripažinimo aktą, tai ne šiaip sau istorijos ar legendos. Tai – į(si)pareigojimas gyventi taip, kad bent jau niekas nepriekaištautų dėl su protėvių praeitimi susijusios šlovės“.

Istoriniais įvykiais paremtame romane „Ponas Pipas“ (Mister Pip, 2006), – Paolo Coelho kūrinius primenantis „likimus keičiantis“ siužetas. Rašytojas iš Naujosios Zelandijos – gal pristigęs originalumo, o gal mėgdžiodamas Umberto Eco (kurio frazė „Personažai migruoja“ tarsi bando pateisinti romano parašymą) ir Haruki Murakami – nusprendė išbandyti seną triuką, „knygą knygoje“.

Ilgai lauktoje vieno žymiausių ir įdomiausių Lietuvos filosofų (dr. Augustino Dainio vadinamo vienu iš mūsų šalies fenomenologijos patriarchų), prof. Gintauto Mažeikio naujausioje knygoje rasime negailestingą šiuolaikinės visuomenės kritiką, kuri remiasi simboliniais pono ir tarno santykiais.

Kas yra ir kada gimė pirmieji koveriai? Kodėl jie tokie gajūs ir ar ilgai lemta gyvuoti koverių kultūrai? Ar ji – teigiamas, ar neigiamas reiškinys? Tokios mintys kyla kasdien – įsijungus televizorių, klausant radiją, naršant internete.

„Tai svarbiausias judėjimas šiuolaikinėje muzikoje. Turiu omeny – velniop bitlus!“, – lakoniškai ir konkrečiai sako legendinės, 1978 m. įkurtos grupės „Nurse with Wound“ lyderis, vienas svarbiausių postmuzikos kūrėjų Stevenas Stapletonas. Kas gi yra paslaptingasis krautrokas, jau patekęs į istoriją, tačiau iki šiol darantis tylią, bet reikšmingą įtaką mūsų gyvenimams?

Apie jakius daugelis turbūt yra girdėjęs iš žymiojo iš Peru kilusio amerikiečių rašytojo, antropologo, mago, o gal šarlatano Carloso Castanedos (1925-1998) knygų – jo dvasinis mokytojas, mistikas Don Chuanas Matusas (1891-1973 arba 1976), su kuriuo susitiko 1960-aisiais, buvo jakis.

Bene įdomiausias ir egzotiškiausias 13-osios Tarptautinės Vilniaus knygų mugės (2012 m. vasario 23-26 d.) svečias – alžyrietis rašytojas Mohammedas Moulessehoulas (g. 1955), kuris iki 2001-ųjų buvo žinomas kaip „moteris“ Yasmina Khadra („žaliasis jazminas“). Priežastis ne tokia, apie kokią pagalvotų dažnas vakarų civilizacijos atstovas. M. Moulessehoulas – Alžyro armijos karininkas, tik 2001-aisiais palikęs pilietinio karo (1991-2002) draskomą šalį ir persikėlęs į Prancūziją.

Vienas iškiliausių rašytojų ir mąstytojų vokiečių kilmės amerikietis Kurtas Vonnegutas (1922–2007) visada liks mūsų atmintyje kaip neprilygstamas satyros, juodosios komedijos ir fantastikos meistras, „nukalęs“ daugybę „auksinių minčių“. Beje, įdomi ir jo šeimyna. Bet apie viską po truputį. Pažvelkime į K. Vonneguto pasaulį (daugumą jo knygų vertimų į lietuvių kalbą išleido leidykla „Kitos knygos“).

Vyresnioji karta, - neabejoju, - prisimena, ką reiškia žodis „plėšiniai“ (rus. целина). Šį žodį išgarsino Tarybų sąjungos vadovo Leonido Brežnevo (1906-1982) knygų trilogija, kurios viena knyga taip ir vadinosi – „Plėšiniai“.