Prieš kalbindami Sergejų Letovą, sutikusį maloniai pasikalbėti, pristatykime abu brolius.
„Graždanskaja Oborona“, „Kommunizm“, Janka ir nenuorama Jegoras
Igoris (Jegoras) Letovas (1964-2008) gimė ir mirė Rusijos gilumoje, Omske. Jis – rusiško pankroko tėvas, grojęs ir post punk, psichodelinio, garažinio, noise roko stiliais, poetas, dailininkas. Labiausiai žinomos Jegoro sukurtos grupės „Graždanskaja Oborona“ (prieš du dešimtmečius ir daugiau klausyta pogrindyje ir Lietuvoje, vadinta tiesiog „Graždanke“), „Kommunizm“, taip pat – „Jegor i Opizdenevšije“ (nepaisant gruboko pavadinimo, tai – gilus poetinis, psichodelinis rokas), „Posev“, „Vrag Naroda“, „Adolf Hitler“, „Pik i Klakson“, „P.O.G.O.“, „Čiornyj Lukič“, „Spički Menta“, „Anarchija“, „Armija Vlasova“, „Cyganiata i Ja s Iljičia“, „Velikije Oktiabri“, „Christosy na paperti“, „Instrukcija po vyžyvaniju“, „Zapad“, „Janka“.
Apie Janką (Janą Diagilevą, 1966-1991) verta užsiminti kiek plačiau. Ji buvo ne tik J. Letovo draugė, bet ir viena pagrindinių Sibiro muzikinio pogrindžio 9-ajame dešimtmetyje lyderių – poetė, dainininkė, bardė. Jai didžiausią įtaką padarė Jegoro ir Aleksandro Bašlačiovo (1960-1988) įtaka. Jegoro pagalba Janka greitai išgarsėjo, buvo išleisti neoficialūs jos albumai „Ne položeno“ (1988), „Deklassirovannym elementam“ (1988), „Prodano!” (1989). Apie Janką niekada nerašė laikraščiai, ji atstūmė „Melodijos“ pasiūlymą leisti plokštelę, televizijoje nesifilmavo. J. Diagileva niekada nesiekė populiarumo. Tiksli Jankos mirties data ir priežastis – neaiškios. 1991 m. gegužės 9 d. ji išėjo iš namų prie Novosibirsko ir negrįžo. Po aštuonių dienų žvejys upėje rado Jankos kūną. Laidotuvėse dalyvavo per tūkstantį žmonių. Tardytojai taip ir nenustatė, ar tai buvo savižudybė, ar nelaimingas atsitikimas. Sprendžiant pagal dainų tekstų aštrumą, neramioje 1991-ųjų Rusijoje galėjo visko būti… J. Letovas apie nužudymo versiją yra užsiminęs (jos pakaušis buvo sulaužytas, o plaučiuose nebuvo vandens – vadinasi, mergina nužudyta iki patekimo į vandenį). 2008 metais amerikiečių dainininkė Alina Simone išleido Jankos dainų albumą „Everyone is Crying Out to Me Beware“. Janka Rusijoje tapo bardės simboliu.
Simboliu tapo ir Jegoras. Dar gūdžiais 1984-aisiais Omske jis kartu su Konstantinu Riabinovu (Kuzia Uo, g. 1964) įkūrė grupę „Graždanskaja Oborona“. Tai buvo viena pirmųjų pankroko grupių Tarybų Sąjungoje. Pirmoji – taip pat jau mirusio Andrejaus Panovo-Svino (1960-1998) 1979 metais įkurta „Avtomatičeskije udovletvoriteli“. Tiesa, iki „Graždankės“ dar buvo J. Letovo grupė „Posev“ (1982).
„GrOb“ tapo populiaria grupe ne tik Sibire, bet ir visoje Tarybų Sąjungoje. Represijų ilgai laukti nereikėjo. 1985 m. rudenį Jegoras buvo įkištas į psichiatrijos ligoninę, kur gulėjo kelerius mėnesius tarp disidentų, „maitinamas“ neuroleptikais. 1986 metais išleistas „ligonis“ suvokė: kad neišprotėtų, turi kurti. 1987-1989 m. buvo itin aktyvus Jegoro kūrybos periodas, kurio metų sukurta keliolika albumų. Energingos, šmaikštaus, grubaus žodžio nestokojančios, tačiau subtilios poezijos J. Letovo dainos tapo pasipriešinimo sistemai simboliu.
1990-1992 m. su psichodeline grupe „Jegor i Opizdenevšije“ J. Letovas įrašė du bene geriausius savo albumus „Pryg-skok“ (1990) ir „Sto let odinočestva“ (1992).
1994 m. J. Letovas tapo vienu socialinio muzikinio judėjimo „Russkij proryv“ lyderių. Jam priklausė ir Eduardas Limonovas, Aleksandras Duginas, kiti daugiau ar mažiau žinomi žmonės, prieštaravę Boriso Jelcino valdymui. 2004 m. Jegoras oficialiai atsižegnojo nuo bet kokios politinės veiklos.
2007 m. išleistas bene stipriausias J. Letovo albumas „Začem sniatsia sny?“, tapęs paskutiniu.
Interviu su Sergejumi Letovu
Vyresnysis Jegoro brolis dažnai grodavo su juo, tačiau ėjo kiek kitokiu, nors taip pat aštriu keliu. Sergejus Letovas (g. 1956 m. Semipalatinske, Kazachstanas) – saksofonininkas, klarnetininkas, fleitininkas, grojantis dar daugybe instrumentų, avangardistas. Yra grojęs su begale žymių muzikantų – tarp jų su kultiniu Sergejumi Kuriochinu (1954-1996) ir jo „Pop-mechanika“ bei Maskvoje gyvenančiu lietuviu Ričardu Norvila.
S. Letovas baigė chemijos mokslus, dirbo prie šatlo „Buranas“, tuo pat metu savarankiškai ėmė mokytis muzikos. 1975 m. persikėlė į Maskvą, pirmąsyk viešai grojo 1982 m. su Marko Pekarskio (g. 1940) ansambliu. 1982-1993 m. grojo su S. Kuriochinu, dainininke Valentina Ponomariova.
1985 m. S. Letovas įkūrė pučiamųjų ansamblį „Tri „O“, kuriame grojo ir tokie muzikantai kaip Arkadijos Šilkloperis (valtorna), Arkadijus Kiričenko (tūba, eufoniumas, bosinė trūba, vokalas), Aleksandras Aleksandrovas (fagotas), Jurijus Parfionovas (trūba, alt hornas). „Tri „O“ koncertavo beveik visuose džiazo festivaliuose, vykusiuose TSRS, Europoje ir JAV.
Nuo 1984 m. S. Letovas įsirašinėjo su grupėmis „Akvarium“, „Centr“, „DK“, „Alisa“, „DDT“, „Nočnoj prospekt“, „Umka i Bronevičiok“, „Rada i Ternovnik“, Olegu Garkuša, Fiodoru Čistiakovu. 1998 m. įkūrė savo leidybinę kompaniją „Pentagramma“. 1999 m. Kiolne radijo stoties „West-Deutsche Rundfunk“ grojo kartu su legendiniu Blixa Bargeldu. Publicistas, nuo 2004 m. dėsto apie šiuolaikinę muziką Maskvos žurnalistikos ir literatūrinės kūrybos institute (IŽLT).
S. Letovas yra grojęs su daugybe pasaulinių įžymybių bei Lietuvos muzikantų, iš kurių paminėtini japonai SXQ, „New Jungle Orchestra“, Saincho Namčilak, Vytautas Pilibavičius, „Sax-Mafija“ ir begale kitų.
Perskaitęs Jūsų biografiją internete, buvau apstulbęs… Tiek visko daug, kai kas pažįstama, kai kas ne… Gal galėtumėte prisiminti, kaip prasidėjo Jūsų kelias į muziką?
Grojau muzikos studijoje Omske, keliose muzikos mokyklos klasėse (4 ar 5-iose), tada ją tiesiog uždarė. Na, paliūdėjau, tačiau užsiėmiau fizika ir chemija ir išvažiavauį Novosibirską, į fizikos-matematikos mokyklą internatą. Ten buvo muzikos mėgėjų klubas, kuriam vadovavo Nikolajus Filipovičius Lukaniovas, karo invalidas. Iš jo, pavyzdžiui, sužinojau apie Mahlerį, apie Michailą Bulgakovą (Nikolajus Filipovičius vienu metu dirbu mokykloje kartu su M. Bulgakovo seserimi Varvara Afanasjevna, kuri buvo ištremta į Novosibirską 1938 m.). Tada, 9-10 klasėse, daug klausiau muzikos. Novosibirske buvo plokštelių gamykla, buvo labai daug klasikinės muzikos. Ten susipažinau ir su roko muzika. Pirkdavau plokšteles, su draugais jas perrašinėdavome į juostas. Tuo metu TSRS tai buvo laikoma ideologine diversija, todėl 1974 m. balandį mane už viešus romano „Meistras ir Margarita“ skaitymus ir buržuazinės muzikos propagandą išmetė iš mokyklos ir teko grįžti į Omską. Po mokyklos stoti į Novosibirską jau nebegalėjau, ir išvažiavau kuo toliau nuo Sibiro – į Maskvą. Novosibirsko mokyklos komjaunimo sekretorius man pažadėjo, kad į Maskvos, Leningrado ir Novosibirsko universitetus nusiųs laiškus, kad manęs jokiu būdu nepriimtų. Galiausiai baigiau chemijos institutą ir pradėjau dirbti pagal specialybę Maskvoje. Laisvalaikiu ėmiau groti saksofonu. Vienu pagrindinių kumyrų man buvo Vladimiras Nikolajevičius Čekasinas (Lietuvoje kartu su Viačeslavu Ganelinu ir Vladimiru Tarasovu sukūręs kultinį džiazo trio GTČ, – M. P.).
Kokia buvo Jūsų pirmoji grupė?
Pirmoji – Оркестр Нелегкой Музыки Михаила Жукова (pavadinimą sugalvojau aš). Tai buvo free jazz ansamblis su saksofonininkais, perkusininkais-būgnininkais. Ten grojo ir mano jaunesnysis brolis.
Kas Jums kaip meno žmogui padarė didžiausią įtaką?
Kompozitorė Sofja Azgatovna Gubaidulina, maskvietis konceptualistas Andrejus Monastyrskis, Leningrado muzikos filosofas Efimas Semionovičius Barbanas (dabar jis gyvena Londone) ir Sergejus Kuriochinas.
Lietuvoje gerai žinomas Jūsų šviesaus atminimo brolis Jegoras Letovas. Papasakokite apie jį plačiau. Ar tiesa, kad jis buvo nužudytas dėl politiškai nekorektiškų dainų?
Brolis buvo muzikalus nuo pat ankstyvos vaikystės, gitara grojo dar būdamas vaikas. Jis visą gyvenimą pragyveno Omske, tiksliau, jo pakraštyje – siaubingame Čkalovo kaime. Brolis trumpam buvo atvykęs į Maskvą – gyveno pas mane 9 deš. pradžioje, tačiau Maskva jam pasirodė pernelyg triukšminga. Be to, jis norėjo muzikuoti savarankiškai, o ne būti antru po manęs. Aš jo kūrybos ilgai nepriėmiau rimtai. 9 deš. viduryje jį persekiojo KGB, kaip ir mano buvusią žmoną, jį paguldė į psichiatrijos ligoninę 1986-aisiais. 1987 m., laimė, išleido. Mes tuo metu daug susirašinėjome, aš jam rašiau apie maskvos konceptualistus, grupę DK, kurioje grojau. Manau, kad tai padarė tam tikrą įtaką jo kūrybai, ypač jo projektui „Kommunizm“ (nepainiokime su ta grupe, kurioje dabar groja jo buvę kolegos Riabinovas ir Sudakovas). 10 deš. pabaigoje, po Kuriochino mirties, norėjau sukurti didelį projektą ir pakviesti brolį. Mes susitikome, pakalbėjome ir iš pradžių jis pakvietė mane pagroti su jo „Graždanskaja Oborona“. Tai truko 5-6 metus… Man tuo metu tai buvo vienas iš daugelio projektų. Kartais grodavome duetu, galvojome apie projektą su Leonidu Soibelmanu, Lionia Fiodorovu (kvartetas, įkvėptas rusiško futurizmo), tačiau manau, kad Natašai Čiumakovai, jo žmonai, visa tai labai nepatiko. Todėl mūsų bendradarbiavimas nutrūko 2004-ųjų pavasarį.
Kas dėl Igorio mirties, ten daug neaiškaus. Aš su oficialia versija (sustojo širdis dėl alkoholio, – M. P.) nesutinku. Turiu rimtų priežasčių ja netikėti.
Ar esate buvęs Lietuvoje? Ką vertinate iš Lietuvos muzikantų?
Taip, daug kartų esu buvęs Lietuvoje. Iš pradžių kaip chemikas atvykdavau į komandiruotes į Kauną. Manęs klausdavo, ar tik nėra lietuviai mano protėviai. Tada sakydavau, kad ne, o dabar suabejojau. Esmė tame, kad Rusijoje, Maskvos ir Kalugos srityse, iki atvykstant slavams, gyveno lietuvių galindų gentys. Jos ilgai nesutiko krikštytis, išlaikė pagonybę ir savo kalbę. Kolonizavę šias žemes slavai vadino juos „gluchije“, pagal analogiją „nemyje“ – „nemcy“ (vokiečiai“, arba „летва некрещеная” (ne Lietuva, o летва). Dėl slavų kolonizacijos jie pasitraukė į gūdžius miškus arba į Rytus… Dalis galindų XIII a. persikėlė į Prūsiją. Maskvos srityje yra daug toponimų, susijusių su šiomis gentimis. Dažniausiai – Летово/Глухово-Глухино (Лет/ГЛХ), o XVIII a. dar buvo upelė Litvunia (Литвуня), Летовская волость. Mano tėvas kilęs iš Goluchino kaimo, kuriame pusė gyventojų turėjo Letovų pavardę. Tai buvo Permės srities Ordino rajone, slavai atėjo ten ir šias žemes kolonizuoti ėmė tik XV a. Kaimas buvo labai toli nuo kelių, magistralinių komunikacijų…
Va tokia istorija.
O Lietuvoje turiu daug draugų. Dar 9 deš. susipažinau su Petru Vyšniausku, net grojau jo saksofonu koncerte su Kuriochinu ir Grebenščikovu 1985 metais, atrodo, Leningrade. Labai didelį įspūdį man padarė P. Vyšniausko ansamblio gitaristas, grojęs Archangelske – Juozas Milašius. Vėliau teko su juo groti Vilniuje. 10 deš. pr. susidraugavau su Vytautu Pilibavičiumi (trombonas, ragas), kartu mes netgi vykome į gastroles Vokietijoje. Daug kartu matėmės, bendravome su Vytautu Labučiu, Olegu Šinkarenko, Gediminu Laurinavičiumi, Antanu Gusčiu, Valerijumi Anosovu. Vladimiras Čekasinas, Vladimiras Tarasovas ir Viačeslavas Ganelinas, žinoma, yra nepasiekiama improvizacinio džiazo viršūnė. Su V. Čekasovo dukterimi Anna pastoviai groju duetu.
Vilniuje esu grojęs su savo ansambliu „Tri „O“ su dainininke Saincho, su Rusijos-Ukrainos projekto, „Sax-Mafija“, „Orkestr Moskovskich kompozitorov“, festivalyje „Regeneratorius“ buvau su grupe „Rada i Ternovnik“.
Jūsų diskografija didžiulė. Kokie albumai brangiausia?
Brangiausias man albumas „Tainoje učenije“, kurį išleido „ХОР Рекордс“. Manau, kad tai geriausias mano diskas, jis įrašytas duetu su trimitininku Jurijumi Parfionovu. Neblogas diskas – „Simulated Prison“, tai – duetas su amžinątilsį Ivanu Sokolovskiu, dabar jį sunku rasti, tai ambient / acid jazz/ trip hop muzika.
Kas Jūs labiau – roko muzikantas, džiazmenas, avangardistas? Grojote ir su Vera Sažina, ir su vakarų pasaulio įžymybėmis. Kurios jų įdomiausios?
Manau, kad ryškiausias projektas – trio su Matthew Shipp ir Joe Morris (JAV). Ko gero, išleisime albumą. Labai įdomus projektas buvo 2010-aisiais – World Kaibutsu Sextet – tai Tristan Honsinger (JAV), Louis Moholo (Pietų Afrikos Respublika), Tobias Delius (Nyderlandai), Yoriyuki Harada ir Isao Suzuki (Japonija). Taip pat 2010-ųjų vasarą grojau su Akira Sakata (žymus japonų muzikantas, – M. P.)… Apskritai man labai pasisekė, daug įdomaus gyvenime buvo!
2000-aisiais Kiolne radijo stotyje „West-Deutsche Rundfunk“ grupė „Tri „O“ grojo ir įsirašinėjo su jau mirusiais Jeanne Lee, Mal Waldron (jis buvo Billy Holliday akompaniatorius!), Blixa Bargeldu…
Taip pat labai patiko čekų saksofonininkas, dainininkas ir disidentas Mikalošas Hadima.
Kokia dabar situacija su gera, pogrindine, avangardine muzika Rusijoje?
Situacija labai bloga. Žinoma, būna ir blogiau… Tačiau esminė problema tame, kad publika į muziką pirmiausia žiūri kaip į poilsio priemonę, kuri lengvai turi paliksminti, kaip fonas. Mane gelbsti tai, kad dalyvauju daugybėje skirtingų projektų – teatras, elektroninė muzika, free jazz, pankrokas, begarsių filmų įgarsinimas (pernai gavau prezidento grantą) ir kt.
Džiugina tai, kad provincijoje yra jaunimo, kuris stengiasi groti improvizacinę muziką. Paminėčiau grupę FA’ATA iš Nižnij Novgorodo, įdomią roko grupę „Grenade Surround“ iš Tulos (dainuoja angliškai)…
Ačiū Jums.