Anthony‘s Charlesas „Tony“ Wakefordas gimė 1959 m. Wokingo miestelyje Anglijoje. Šiuo metu gyvena Londone, yra vedęs smuikininkę Renée Rosen, grojančią jo grupėje.
Produktyvus kūrėjas sukūrė albumą net apie Kryžių kalną.
„Sol Invictus“ kūrėjas T. Wakefordas stovėjo prie pat britiškojo neofolko judėjimo ištakų, susiformavusio dar aštuntajame dešimtmetyje.
T. Wakefordas kartu su „Death In June“ lyderiu Douglas‘u P. (Pearce‘u) buvo vienas tų, kurie 1977 metais Anglijos Guildfordo miestelyje įkūrė politinio pankroko grupę „Crisis“. Ši grupė pagarsėjo kaip aštri, kairioji muzikinė politinė jėga, aktyviai pasisakiusi prieš nacizmą, rasizmą ir greitai tapo kultine. Tačiau grupės gyvavimas pasibaigė, atrodo, pačiame jos žydėjime: 1980 m. gegužės 10 d., per koncertą su roko legendomis „Bauhaus“ ir „Magazine“ buvo priimtas sprendimas nutraukti „Crisis“ veiklą. Tik gerokai vėliau – 2005 m. – pasirodė visa „Crisis“ kūryba, sutilpusi vienoje kompaktinėje plokštelėje „Holocaust Hymns“.
Iširus „Crisis“, T. Wakefordas kartu su Douglas‘u P. įkūrė vieną žymiausių neofolko grupių „Death In June“. Po kelerių metų „Death In June“ tapo soliniu Douglas‘o P. projektu, tuomet 1985-1986 m. T. Wakefordas pirmąsyk pabandė savo jėgas ir savarankiškai pavadinimu „Above the Ruins“ išleido kasetę „Songs of the Wolf“. Tai buvo tamsus post-punk, primenantis ankstyvuosius „Death in June“. Spėjama, kad albumą įrašinėti padėjo neofolko grupės „Fire + Ice“ lyderis Ian‘as Read‘as, Liz Grey ir Gary‘s Smithas iš grupės „No Remorse“. Tačiau „Above the Ruins“ netrukus iširo ir 1987-aisiais gimė „Sol Invictus“.
Nors „Sol Invictus“ – vieno žmogaus projektas, T. Wakefordui įrašinėti albumus yra padėję daugybė žymių ir mažiau žinomų muzikantų. T. Wakefordas įkūrė savo paties label‘ą „Tursa“ (www.tursa.com), kuriame leidžiama ne tik jo, bet ir projektų „Orchestra Noir“, „The Triple Tree“, „The Wardrobe“, „Zunroyz“, Andrew Kingo kūryba.
T. Wakefordas savo grupę yra vadinęs „kabaretu iš pragaro, grojančių pasaulio pabaigai“ arba tiesiog folk noir. Iš post-punk „Sol Invictus“ tapo skaidria neofolko muzika, o dešimto dešimtmečio viduryje atsirado ir neoclassical stiliumi grojantis šalutinis projektas l‘Orchestre Noir (vėliau pervadintas į „Orchestra Noir“).
Pavadinimas „Sol Invictus“ mena ikikrikščioniškąją Romą, kai gyvavo to paties pavadinimo kultas. „Nenugalėtoji saulė“ T. Wakefordui buvo svarbus simbolis – šis kultas vienu metu vos nenugalėjo beatsirandančios krikščionybės. Mitraizmas buvo svarbi religija Romos imperijoje net kelis amžius, nuo pirmojo iki ketvirtojo. Nedaug tėra žinoma apie šią sudėtingą religiją, – manyta kad ji atsirado iš persų; Mitra gimė iš uolos, naudotos septyniapakopės iniciacijas, aukotas jautis. Statytos požeminės šventyklos. Mitros misterijos – viena iš įdomiausių Vėlyvosios antikos paslapčių.
„Sol Invictus“ dainų tekstai – tradicionalistiniai, rodantys aktyvią antipatiją šiuolaikiniam pasauliui ir materializmui (pirmasis albumas vadinosi „Against the modern world“). Daug dėmesio skiriama ir italų filosofo Juliaus Evolos, poeto Ezros Poundo kūrybai. Nevengiama ir pagoniškų, odinistinių, mitraistinių, antikrikščioniškų temų. Vėlesniuose albumuose antimerikietiškumas ir antikrikščioniškumas pranyko, o dainos tapo labiau asmeniškos, lyriškos. Daugelį „Sol Invictus“ viršelių iliustravo nuostabus amerikiečių muzikantas ir dailininkas ekspresionistas Toras Lundvallas, išleidęs keliolika solinių ambient stilistikos albumų.
Pilną „Sol Invictus“ diskografiją sunku išvardyti, juolab, kad T. Wakefordas yra grojęs kartu su artimais draugais iš grupių „Current 93“, „Nurse With Wound“, Boyd Rice, Andrew Liles, Matt Howden. Žymiausi „Sol Invictus“ albumai – „Against the modern world“ (1987), „In The Jaws of the Serpent“ (1989), „Lex Talionis“ (1989), „Sol Veritas Lux“ (1990), „Trees in Winter“ (1990), „The Killing Tide“ (1991), „King and Queen“ (1992), „Death of the West“ (1994), „Black Europe“ (1994), „In the Rain“ (1995), „The Blade“ (1997), „In Europa“ (1998), „Black Europe“ (1999), „In a Garden Green“ (1999), „Trieste“ (2000), „The Hill of Crosses“ (2000; dėmesio – šis albumas skirtas Lietuvoje esančiam Kryžių kalnui!), „Thrones“ (2002), „Writ in Water“ (2004; su HaWthorn ir Matt Howden), „The Devil‘s Steed“ (2005), „A Mythological Prospect of The Citie of Londinium“ (2006; kartu su „Rose Rovine E Amanti“ ir Andrew King), „The Bad Luck Bird“ (2010), „The Cruellest Month“ (2011).
Svarbūs ir soliniai T. Wakefordo albumai – „Revenge of the Selfish Shellfish“ (1992), „La Croix“ (1993), „Cupid and Death“ (1994), „Autumn Calls“ (1996), „Three Nine“ (2000; su Matt Howden), „Wormwood“ (2003; su Matt Howden), „Marseilles“ (2005; su Matt Howden kaip „Duo Noir“), „Into the Woods“ (2007), „Not All of Me Will Die“ (2009), „Sintra“ (2010; su Andrew King kaip „Duo Noir“).
Ryšiai su Lietuva ir žmonių barbariškumas
Tony‘s Wakefordas sutiko atsakyti į klausimus.
Jūsų atvykimas į Lietuvą 2010 metų vasaros pabaigoje buvo didelė šventė melomanams. Ką žinote apie mūsų šalį ir jos muzikinę sceną?
Nepernelyg daug. Tik šiek tiek apie Kryžių kalną, iš kurio „pavogiau“ dainos ir albumo pavadinimą. Mano žmona turėjo tolimus giminaičius Lietuvoje, kurie mirė holokausto metu. Žmonės, kuriuos sutikau Lietuvoje – malonūs ir kilnūs. O kaip ežerų mylėtojas Lietuvą norėjau aplankyti jau seniai.
„Sol Invictus“ groja jau ketvirtį amžiaus. Kaip viskas pasikeitė nuo „Against the modern world“ laikų? Ar mūsų civilizacija ritasi žemyn, ar priešingai? Ar tikite, kad ji gali pasibaigti? Kaip tai galėtų būti?
Deja, dabar apie ateitį galvoju pesimistiškiau nei bet kada. Manau, kad barbariškumo, kvailumo ir netolerancijos jėgos stiprėja, ir, atrodo, jau kaip ir nieko nebegalima padaryti.
Turint galvoje tai, susitikimai su maloniais ir kilniais žmonėmis reiškia vis daugiau.
Gal galėtumėte papasakoti apie savo projektus? Kurie Jums artimiausi, kuriuos savo albumus laikote geriausiais?
Labai sunkus klausimas, nes kai tik kažkokį darbą pabaigiu, nes nedelsiant man pranyksta praeityje. Labiau vertinu asmeniškesnes dainas. Labai didžiuojuosi paskutiniu „Orchestra Noir“ albumu „What If…“ ir nauju projektu su Eraldo Bernocchi, – tai tikras malonumas dirbti su juo, ir manau, jog rezultatas taip pat turėtų būti nuostabus.
Kas dabar sudaro „Sol Invictus“?
Tony Wakeford – vokalas, gitaros
Renée Rosen – smuikas
Andrew King – vokalas, perkusija
Caroline Jago – bosinė gitara
Lesley Malone – perkusija, vizualika
M – perkusija, cimbolai, sintezatoriai
Guy Harries – fleita, išilginė fleita, lūpinė armonikėlė
Eilish McCracken – smuikas, fleita
Lloyd James – gitara
Kas Jums padarė ir daro didžiausią įtaką?
O, kaip tai sunku pasakyti, kai esi anglas. Nuo „Makbeto“ iki „Prisukamo apelsino“, taip pat šiek tiek „Bagpuss“ (tai – kultinis 1974 m. britų vaikų televizijos serialas apie katiną; nors sukurta tik 13 serijų, jis iki šiol kartojamas ir yra be galo populiarus, – M. P.) ir „Carry On“ (britų komedijinis serialas, rodytas 1958-1978 ir 1992 m.)…
Taip pat – ta diena, kai nuvažiavau į miestą ir vietoje bosinės gitaros nusipirkau akustinę. Nors grojau ja taip pat…
Kokia Jūsų pasaulėžiūra?
Neturiu griežtai apibrėžiamos pasaulėžiūros. Meilė gamtai, gyvūnijai. Matyti, kaip paukštis maitina savo jauniklius, man reiškia daugiau nei Biblija ir Koranas. Tai tikrai daro mažiau žalos. Šis pasaulis būtų geresnis, jei jame būtų daugiau paukščių stebėtojų ir mažiau fundamentalistų.
Kaip vertinate pasaulinį neofolko judėjimą, kurio vienas kūrėjų esate būtent Jūs?
Nelabai apie tai noriu kalbėti. Nors smagu, kai į mane žiūri kaip į vieną kažkieno kūrėjų, nesu įsitikinęs, kiek svari mano nuomonė šiuo klausimu. Kai kurias neofolko grupes geriausiu atveju pavadinčiau neturinčias humoro jausmo, blogiausiu – šlykščiomis ir kokčiomis. Tačiau tą patį galima pasakyti apie didžiumą muzikos. Žinoma, yra puikių menininkų, ir turbūt neturėtų būti sunku suprasti, apie ką aš kalbu.
Jūsų planai?
Toliau rašyti muziką, kol krisiu negyvas, groti koncertuose, kol leis sveikata, ir viltis, kad visa tai bus verta klausyti.
