Iki DEATH IN JUNE koncerto besirenkančius gerbėjus kaitino McKaras ir jo miksuojama martial industrial, power electronics bei panašių stilių muzika. Vėliau DIJ apšildė latvių neofolko grupė „Ēnu kaleidoskops“ („Šešėlių kaleidoskopas“; http://enas.lapsas.lv, www.myspace.com/nukaleidoskops), sugrojusi keletą neprastų dainų latvių bei vokiečių kalbomis, kažkiek primenanti baltišką „Sonne Hagal“ variantą.
Maždaug 22 val. prasidėjo tikroji muzikos gurmanų fiesta. Į sceną, papuoštą Totenkopf‘u su šešetu, įžengė kaip visada kamufliažu vilkintis ir kaukę dėvintis DIJ lyderis Douglas Pearce (geriau žinomas kaip Douglas P.) bei jam talkinantis būgnininkas, perkusininkas iš Australijos (ten dabar gyvena Douglas P.) Johnas Murphy, grojęs daugybėje žinomų grupių, o dabar labiausiai žinomas kaip grupių „Knifeladder“ ir „Foresta Di Ferro“ narys, šiuo metu (nuo 1996 m.) lydintis Douglas P. jo kelionėse po Europą, pristatant DIJ 30-metį.
DIJ koncerto pradžia buvo be galo įspūdinga ir priminė senovinį šamanišką ritualą, kuris buvo tarsi „įvedimas“ į visą koncertą, trukusį apie pusantros valandos (bisui grupė sugrojo kelias dainas – tarp jų „Hullo Angel“, „C’est un rêve“ ir pirmąją DIJ dainą, sukurtą dar 1981 m., – „Heaven Street“; buvo netikėta ir malonu post-punk maniera sukurtą kūrinį girdėti atliekamą džiaziniais akustinės gitaros akordais, lydimais trankių J. Murphy būgno garsų). Po ritualo Douglas P. nusiėmė kaukę ir visą koncertą grojo atviru veidu, tik prisidengęs galvą kepure ir akis paslėpęs po tamsiais akiniais. Pagrindinis instrumentas – raudona akustinė gitara, taip pat keli klausytojams įprasti girdėti perkusiniai instrumentai, būgnai. Pasak vieno garsisto, „visą koncertą garsas buvęs šūdinas“. Nesutinku, nors ir nesu šios srities profesionalas. Mano galva, DIJ skambėjo puikiai (techninis darbas kartais sugadina klausą…). Apšvietimas taip pat buvo puikus. Ko trūko? Man asmeniškai tik vienos dainos – „Break the Black Ice“. Tačiau šią „netektį“ atsvėrė daugybė (sunku ir suskaičiuoti, tačiau ne mažiau 30) dainų, kurias ne tik aš, bet ir gausi minia gerbėjų mokėjo atmintinai – „Kukuku“, „Giddy Giddy Carousel“, „Fall Apart“, „But, What Ends When the Symbols Shatter“, „Good Morning, Sun“, „Leper Lord“, „Honour the Silence“, „Rose Clouds of Holocaust“, „All Pigs must die“ (šios dainos pageidavo publika; bent du kartus Douglas prašė publikos išsirinkti norimą kūrinį – buvo išsirinktas šis, taip pat „Rose Clouds…“, „German Wine“ ir, jei neklystu – salė šaukė skirtingus variantus – „Heaven Street“), „Tik Tak“ (muzikantas leido „patiksėti“, kartu padainuoti ir salei) ir begalė kitų.
Douglas P. įsiminė kaip šiltas, malonus žmogus, nepatingėjęs po koncerto didžiausiems gerbėjams padalyti autografų, papuoštų jo runa. Koncerte jis lietuviškai pasisveikino ir atsisveikino („sveiki“, „viso“) su Vilniumi, dėkojo žiūrovams angliškai ir lietuviškai („ačiū“), japonišku papročiu nusilenkdavo sugrojęs kelias dainas. Sudarė paprasto, kuklaus muzikanto įspūdį, nors jo atliekamos dainos viena po kitos liejosi kaip balzamas širdžiai.
Trumpai apie DIJ. Prieš įkurdamas grupę 1981 m. (tuomet – su Lietuvą festivalyje aplankiusiu Tony Wakefordu ir Patricku Leagasu) Douglas P. kelerius metus (nuo 1977-ųjų) grojo pankroko grupėje „Crisis“, kurios dainos buvo itin kokybiškos. 1985 m. likęs vienas, Douglas P. pradėjo kurti unikalią, mažiau post-punk‘išką, labiau folko skambesiu išsiskiriančią muziką, kuri netrukus buvo imta vadinti neofolku (egzistuoja ir kiti šio pavadinimo variantai: apokaliptinis folkas, labiau tinkamas grupei „Current 93“, postfolkas, improfolkas). Tiesa, iki britiškojo neofolko susiformavimo dar nuo 1969 m. JAV susikūrė pusbrolių Roberto N. Tayloro ir Nicholas Tesluko grupė „Changes“, aplenkusi laiką. Lietuvoje taip pat daugėja folku ir neofolku (postfolku) besidominčių žmonių. Bene didžiausias nuopelnas – „Mėnuo Juodaragis“ ir, žinoma, internetas.
Plačiau apie grupę - http://www.deathinjune.net.