Interviu su A. Bražiūnu darytas 2008-ųjų rudenį. Ši publikacija - spaudai rengiamos knygos "Postmuzika" dalis. Postmuzika - efemeriška sąvoka, apibrėžianti pačius įvairiausius stilius, kurie "be ribų" maišomi, "pasiskolinami", tobulinami, keičiami tam, kad būtų sukurtas Garsas.
Plačiau apie Aurimo kūrybą - www.migloje.skynet.lt.
Aurimas Bražiūnas_Aidas MigloJE Pico Ruivo viršūnėje, Madeiroje. Asmeninio archyvo nuotr.
Kada ir kokiomis aplinkybėmis susidūrei su muzika?
Susipažinau su muzika tada, kai pradėjau girdėti. Ant tėvų patefono besisukančių plokštelių garsas ir nesureguliuoto radijo šnaresys dar giliai gyvuos mano atmintyje.
Pirmasis instrumentas, kuriuo pradėjau groti, buvo pianinas. Kai man buvo septyneri, tėvai paklausė, ar norėčiau išmokti groti fortepijonu. Žinoma, žodis „fortepijonas“ tuomet man dar nieko nesakė, todėl pradėjau juos kamantinėti, kas tai per daiktas. Pradėjęs mokytis grojimo, supratau, kad šis muzikinis instrumentas man ne prie širdies. Tačiau įtikinau save, kad tai neturi jokios reikšmės. Tikėjausi, kad fortepijonas padės man išmokti skambinti bet kokiu kitu klavišiniu instrumentu.
Po metų man pasiūlė groti violončele, kurios skambesys labai patiko. Jos dėka pradėjau lankyti muzikos mokyklą. Vėliau, po 8 metų, dėl tam tikrų aplinkybių mokslus teko apleisti. (Aurimas susilaužė ranką, - M.P.)
Plačiau papasakok apie savo kaip kūrėjo kelią. Nuo ko jis prasidėjo?
Kai vaikystėje manęs paklausė, kuo noriu būti, spontaniškai atsakiau - kompozitoriumi. Mano prielaidos kaip mat išsipildė.
Po to, kai 1997-aisiais nutraukiau muzikos mokslus, tėvas pardavė žymųjį pianiną ir nupirko man išsvajotąjį kompiuterį. Visai netrukus, praėjus kelioms savaitėms po pažinties su juo, pradėjau eksperimentuoti su taip vadinamais „tracker‘iais“.
Iš pradžių visame tame mačiau žaidimą ir apie muzikos kūrimą, kaip apie rimtą veiklą, net nemąsčiau. Tačiau kartais, apimtas kūrybinės euforijos, pradėdavau klajones po gan sudėtingus techno, happy hardcore ir gabber pasaulius. Kartais sukurdavau po 2-3 kūrinius per dieną, po kelis šimtus per metus. Juos sutvarkius, kiekvienais metais turėdavau 10-30 kokybiškų kompozicijų.
Man patiko tie laikai. Beveik neišeidavau iš namų ir visą laisvą laiką praleisdavau prie muzikos. Naujos žinios, ieškojimai bei atradimai mane užburdavo. Negalėdavau jiems atsispirti.
1997-1999 metais, kuriant aukščiau minėtų stilių kompozicijas, atsirasdavo ir eksperimentinių nukrypimų. Tuomet išbandydavau milžinišką skaičių dar tik besivystančių programinių sintezatorių technologijų bei įvairias kitas kūrimo priemones. Vieną dieną labai pamėgau „NewStyle AXS“. Naudojau jį kelerius metus, kol nepradėjau domėtis ir eksperimentuoti IDM kryptimi.
Vėliau, apie 2003-2004 metus, susidūriau su „Renoise“ ir „Ableton live“ programomis. Jos man taip patiko, kad įsigijau licenzijas ir žaidžiu su jomis iki šiol. Be minėtų programų naudoju ir daugelį kitų pagalbinių įrangų, kaip „VST“ ir programiniai bei fiziniai sintezatoriai.
Kai mane aplanko nekūrybiškas laikotarpis, stengiuosi nepamiršti savo įgūdžių ir darbuojuosi prie ritmų ir efektų. Jų kūrimas yra visai kitoks procesas, nei darbas su kompozicija. Savo ritmams daugelyje kūrinių nenaudoju tikrų mušamųjų. Garsus dažniausiai sluoksniuoju ir modifikuoju iš įrašytų aplinkoje triukšmų. Tokiu būdu sukurti ritmai skamba panašiai, kaip mušamieji, tačiau įgauna ypatingą charakterį ir charizmą. Sunkiomis kūrybai akimirkomis taip pat labai mėgstu dirbti su lauko garsais: valau juos nuo pašalinių triukšmų, tvarkau ir dėlioju. Būtent taip kartais gimsta garso „netyčiukai“, kurie uždega liepsną naujam kūriniui.
Kiek albumų esi įrašęs? Kokiuose projektuose dalyvavai? Kokias idėjas propaguoji?
Išleidau vieną „trumpametražį“ ir porą „ilgesnių“ albumų anglų leidykloje. Taip pat mano kūrybą galima rasti ir kituose šešiuose rinkiniuose. Du iš jų yra išleisti prancūzų leidykloje „Cold room“, vienas - vokiečių „Crazy language“, dar vienas - kanadiečių „Camomille music“. Esu sukūręs du komercinius takelius - vienas iš jų mp3/wav laikmenoje išleistas „Kahvi collective“, o kitas - „Minimal.lt“ kompiliacijoje. Informaciją ir nuorodas į puslapius su leidiniais galite rasti mano asmeniniame tinklalapyje www.migloje.skynet.lt.
Kituose projektuose nedalyvauju. Tiksliau, esu dalyvavęs, bet tik viename - 2003 m. „Mėnuo juodaragis“ surengtame „Pasakų namelio“ projekte. Beje, beveik visi jame skambėję kūriniai yra išleisti „Kahvi Collective“ leidinyje pavadinimu „Ayesteeyah“ (Aistija).
Be savarankiškų projektų kartais pasirodau ir festivaliuose po atviru dangumi. Teko ne kartą dalyvauti jau minėtame „Mėnuo juodaragyje“, „Darom“, gamtininkų dienoms skirtame „GaDi“, „Spartakiada“, kasmetiniame „Minimal.lt“ organizuojamame festivalyje „Supynės“ ir mano mėgstamiausiame - „NEMUZIKA“.
Kokį savo albumą vertini labiausiai? Kurį kurti buvo lengviausiai/sunkiausiai?
Labai sunku pasakyti, kuris „kūdikis“ yra mieliausias, kadangi aš visus labai vertinu. Į juos įdėjau visas savo emocijas ir išgyvenimus. Didžiausią vertę jie įgauna, kai jau po jų gimimo praeina nemažai laiko - keleri metai. Tuomet atminčiai prasivalius nuo kūrybinio proceso, galiu juos pajausti ne kaip kūrėjas, o kaip eilinis klausytojas. Na, Jūs neįsivaizduojate, ką reiškia dėlioti kiekvieną garsą atskirai, perklausant kūrinį kelis tūkstančius kartų iš eilės.
Buvo net toks momentas, kai pradėjau nebesuprasti, kas yra gražu, o kas ne. Ar melodija gerai skamba, ar tik aš ją taip girdžiu. Vieni iš brangiausių kūrinių yra neišleisti. Žinoma, tai nereiškia, kad jų niekada nebus galima išgirsti - juk groju gyvai ne viename renginyje. Man jie labai intymūs, sukelia gražiausius prisiminimus apie laikus, kai tik pradėjau savo ieškojimus ir eksperimentus. Jie - lyg viso mano muzikinio kelio retrospektyva. Jiems aš buvau labiausiai atsidavęs, nes būtent tada visą savo laiką skirdavau tik muzikai ir bandymams ją pažinti iš vidaus.
Kai emocijos nesiveržia iš vidaus, nėra taip jau lengva kurti, bet jei tik išgyveni stiprius jausmus ar pergyveni kažkokį įvykį, muzika savaime veržiasi lauk.
Iš ko semiesi įkvėpimo?
Iš visko, kas sukelia emocijas. Beje, lengviausia kurti, kai esu slogios nuotaikos. Moku nukreipti tas neigiamas emocijas į procesą, dėl ko ir nuotaika pasitaiso, ir neblogas kūrinys gimsta.
Taip pat įkvėpimas ateina, kai jaučiu visišką ramybę, niekas netrukdo. Būtent todėl daugelį savo kūrinių esu sukūręs vėlų vakarą arba naktį. Man patinka, kai aplinka harmoningai sueina su kūrybine nuotaika. Tuomet jaučiuosi lyg būčiau apsigaubęs nematomu apvalkalu, kuris palaimingai šildo. Įnikęs į kūrybinį procesą visą laiką susilieju su muzika. Kartais labai mielos improvizacijos gimsta šviečiant šiltai vakaro saulutei.
Kas tie Tavo įkvepėjai – turiu galvoje ir muzikantus, ir...
Didžiausią įtaką mano pasirinktai muzikinei krypčiai turėjo Aphex Twin, Squarepusher, Gimmik, Arovane, Autechre, Boards of Canada, Ochre kūryba. Jie įrodė, kad muzika gali visai neturėti taisyklių, bet skambėti labai gražiai. Jų kompozicijos parodė, kad muzika yra gyvas paveikslas, kuris per savo skambėjimo laiką vaizduoja istoriją, leidžia pajausti tekstūrą, spalvas, perteikia nepakartojamas, dar nepatirtas būsenas.
Įvykiai susiklostė taip, kad šiuo metu kuriu tokią muziką, kuri man turėjo daugiausiai įtakos. Vis dar puikiai atsimenu labai keisto drum'n'bass skambesio Aphex Twin "Girl‘n‘boy" variacijas, "Beetles" ir dar kelių kūrinių takelius iš vieno pažįstamo sudaryto rinkinio (apie 1998-1999 m.). Žinoma, po kurio laiko sužinojau, kad tai ir buvo naujos, man dar neatrastos IDM bei drill kryptys. Šitokia pažintis ir davė pradžią pirmiesiems eksperimentams.
Dar po kelerių metų, berods 2002-aisiais, išgirdau Shnaresio pasirodymą radijo stoties „A2“ laidos „X-panteonas“ eteryje. Tuo metu jis kaip tik pradėjo kaustyti savo klausytojus, o tuo pačiu ir mane IDM skambesiu.
Kiek vėliau susipažinau su Shnaresiu asmeniškai. Jo dėka aš daug nuodugniau išstudijavau įvairius, eksperimentinės elektroninės muzikos stilius.
Kokiais instrumentais groji?
Šiek tiek groju klavišiniais. Šiuo metu kūrybiniame etape jie yra mano pagrindinis įrankis įvedant melodijas. Turiu džembę (susų kalba "djembe" – afrikietiškas būgnelis, kilęs iš Gvinėjos, pamėgtas daugelio Vakarų muzikantų, - M.P.), kartais pamušu ja vieną, kitą ritmą. Dažnai kaip instrumentus naudoju įvairius daiktus ir su įrašytais jų garsais, eksperimentuoju kompiuterinėje aplinkoje.
Daug metų nebuvau bandęs jokio instrumento, tačiau kartas nuo karto pagroju su midi klaviatūra. Bandau iš naujo pramokti tobulai valdyti klavišus, bet man sunkiai sekasi pajungti abi rankas bendram darbui. Jos labai pykstasi ir nenori dirbti kartu (juokiasi).
Bet kurioje sferoje, kuri yra susijusi su muzika, man labai sunku ką nors atlikti gyvai. Dažnai susipainioju arba nespėju pagal ritmą. Matyt, tai vyksta dėl to, kad pastoviai neturiu laiko „treniruotėms“ arba gal tiesiog tai nėra man skirta... Mano atlikimo būdas - neskubus, viską susidėliojant iš mažų gabalėlių, formuojant struktūras ir detalizuojant jas, kol pasiekiu norimą rezultatą. Grodamas gyvai to pasiekti tiesiog nesugebėčiau. Būtent todėl save laikau labiau kūrėju nei atlikėju.
Kaip vertini dabartinę Lietuvos muzikos sceną? Ką išskirtum iš mūsų šalies muzikantų, kompozitorių?
Sunku vertinti, kadangi lietuviškos populiariosios ir elektroninės muzikos beveik neklausau. Nuo televizijos esu atsiribojęs. Iš tiesų yra tikrai neblogų projektų, kurie nė kiek nenusileidžia užsienio atlikėjams, o kai kuriais atvejais - netgi pralenkia. Didžiausią įspūdį yra palikę Skardas ir IJO. Labai vertinu LYS, r_s bei Tomo Dobrovolskio kūrybą. Neseniai teko susipažinti ir su Sraunaus bei Mikrokristal muzika. Žinoma, yra ir daugiau dėmesio vertų atlikėjų.
Ar be muzikos dar užsiimi kokiu nors menu?
Žinoma! Be muzikos turiu ir kitų meninių pomėgių. Esu kvalifikuotas dizaineris. Fotografija, animacija, video ir fotomontažas taip pat įeina į mano kūrybos „racioną“. Mokyklos laikais labai mėgau tapybą. Visos paminėtos meno rūšys tarpusavyje labai dera ir puikiai pakeičia viena kitą, jei kuri nors iš jų kiek pabosta.