Lietuviškojo Magelano „best of“ (recenzija be cenzūros)

Lietuviškojo Magelano „best of“ (recenzija be cenzūros)

2012 m. Gegužės 08 d., 00:08
Dainius Kinderis: Valgis. Meilė. Dvasia: 7 šalys, į kurias norisi grįžti (2012)
Dainius Kinderis – vienas žymiausių nūdienos lietuvių keliauninkų, leidžiantis knygas su prisiminimais beigi patarimais. Pirmosios dvi jo knygos buvo kiek konkretesnės – „Atgal į Afriką“ (Tyto alba, 2008) ir „Filipinai. Ugnies Žiedo kerai“ (Metodika, 2011). Naujausioji, kurios pavadinimas įtartinai primena Elizabeth Gilbert knygą „Valgyk, melskis, mylėk. Vienos moters visa ko paieškos Italijoje, Indijoje ir Indonezijoje“ (2006) ir filmą tokiu pat (tiksliau, antroji pavadinimo dalis išbraukta) pavadinimu (2010) su Julia Roberts, yra savotiškas „best of“ – atseit septynios geriausios pasaulyje vietos. Ką gi, skaitom ir vertinam.
Apokrifas neparašytam šventraščiui

Apokrifas neparašytam šventraščiui

2012 m. Gegužės 07 d., 23:56
Donaldas Kajokas: Kurčiam asiliukui: eilėraščiai (2011)
14-oji poeto, eseisto, prozininko Donaldo Kajoko knyga, skirtingai nei daugelis lietuvių poezijos knygų, gali tapti vieno vakaro skaitiniu (prie kurio vėliau tikrai norėsis grįžti, kai ką pasižymėti, kai ką „pagūglinti“). O tai, mano galva, poezijai – didžiausias komplimentas: meditacija, kontempliacija knygoje „Kurčiam asiliukui“ dera su necenzūriniu žodžiu, gana gausiomis dedikacijomis, pasižaidimais brūkšneliais ir kableliais (Eduardas Mieželaitis tai darė dar tada, kai D.Kajokas pirmosios knygos nebuvo išleidęs). DJ‘ų (diskžokėjų) terminija kalbant, ši knyga – geras mix‘as.
Žurnalas, kviečiantis gyventi garbingai

Žurnalas, kviečiantis gyventi garbingai

2012 m. Gegužės 07 d., 23:50
"Lietuvos bajoras", Nr. 18 (2012)
„Kas mes? Ką šioje Žemėje privalome atlikti? Kaip pragyventi mums skirtąją laiko atkarpą taip, kad ir protėviams, ir patiems, ir tiems, kurie liks gyventi po mūsų, nebūtų gėda?“ – klausia Redaktoriaus skiltyje Leonas Peleckis-Kaktavičius ir atsako: „Bajorų protėviai paliko mums didelių, gražių, įsimintinų, pamokančių žygdarbių, darbų, istorijų, legendų. Tiems, kurie jų dėka įgijo Bajorystės pripažinimo aktą, tai ne šiaip sau istorijos ar legendos. Tai – į(si)pareigojimas gyventi taip, kad bent jau niekas nepriekaištautų dėl su protėvių praeitimi susijusios šlovės“.
Ar ilgai gyvuos koverių kultūra?

Ar ilgai gyvuos koverių kultūra?

2012 m. Vasario 21 d., 18:42
Kas yra ir kada gimė pirmieji koveriai? Kodėl jie tokie gajūs ir ar ilgai lemta gyvuoti koverių kultūrai? Ar ji – teigiamas, ar neigiamas reiškinys? Tokios mintys kyla kasdien – įsijungus televizorių, klausant radiją, naršant internete.
Krautrokas: įtakingiausias muzikos stilius per pastaruosius 40 metų

Krautrokas: įtakingiausias muzikos stilius per pastaruosius 40 metų

2012 m. Vasario 19 d., 16:37
„Tai svarbiausias judėjimas šiuolaikinėje muzikoje. Turiu omeny – velniop bitlus!“, – lakoniškai ir konkrečiai sako legendinės, 1978 m. įkurtos grupės „Nurse with Wound“ lyderis, vienas svarbiausių postmuzikos kūrėjų Stevenas Stapletonas. Kas gi yra paslaptingasis krautrokas, jau patekęs į istoriją, tačiau iki šiol darantis tylią, bet reikšmingą įtaką mūsų gyvenimams?
Jakių poezija. Pasaulis iš gėlių

Jakių poezija. Pasaulis iš gėlių

2012 m. Vasario 02 d., 01:23
Apie jakius daugelis turbūt yra girdėjęs iš žymiojo iš Peru kilusio amerikiečių rašytojo, antropologo, mago, o gal šarlatano Carloso Castanedos (1925-1998) knygų – jo dvasinis mokytojas, mistikas Don Chuanas Matusas (1891-1973 arba 1976), su kuriuo susitiko 1960-aisiais, buvo jakis.
Yasmina Khadra: „Nėra didesnės kvailystės už karą, nėra žiauresnio melo už ginklų ir bombų simfoniją“

Yasmina Khadra: „Nėra didesnės kvailystės už karą, nėra žiauresnio melo už ginklų ir bombų simfoniją“

2012 m. Vasario 23 d., 09:32
Bene įdomiausias ir egzotiškiausias 13-osios Tarptautinės Vilniaus knygų mugės (2012 m. vasario 23-26 d.) svečias – alžyrietis rašytojas Mohammedas Moulessehoulas (g. 1955), kuris iki 2001-ųjų buvo žinomas kaip „moteris“ Yasmina Khadra („žaliasis jazminas“). Priežastis ne tokia, apie kokią pagalvotų dažnas vakarų civilizacijos atstovas. M. Moulessehoulas – Alžyro armijos karininkas, tik 2001-aisiais palikęs pilietinio karo (1991-2002) draskomą šalį ir persikėlęs į Prancūziją.
Kurtas Vonnegutas: pacifistas, kuriam Dievas buvo muzika

Kurtas Vonnegutas: pacifistas, kuriam Dievas buvo muzika

2012 m. Vasario 14 d., 01:25
Vienas iškiliausių rašytojų ir mąstytojų vokiečių kilmės amerikietis Kurtas Vonnegutas (1922–2007) visada liks mūsų atmintyje kaip neprilygstamas satyros, juodosios komedijos ir fantastikos meistras, „nukalęs“ daugybę „auksinių minčių“. Beje, įdomi ir jo šeimyna. Bet apie viską po truputį. Pažvelkime į K. Vonneguto pasaulį (daugumą jo knygų vertimų į lietuvių kalbą išleido leidykla „Kitos knygos“).
Kultūros plėšiniai ir makulatūra

Kultūros plėšiniai ir makulatūra

2012 m. Sausio 20 d., 17:02
Vyresnioji karta, - neabejoju, - prisimena, ką reiškia žodis „plėšiniai“ (rus. целина). Šį žodį išgarsino Tarybų sąjungos vadovo Leonido Brežnevo (1906-1982) knygų trilogija, kurios viena knyga taip ir vadinosi – „Plėšiniai“.

Juoda nesąmonė

Įkelta: 2010 m. Sausio 21 d., 20:48
Skaityta: 880 k.
Komentuota: 4 k.
Juoda nesąmonė

Anton Vuima: Juodieji viešieji ryšiai (2009)

RDI grupė, 2009

Vertė: Kazys Jonušas

Nespecialistai frazę „juodasis pijaras“ (pijaru šnekamojoje kalboje vadinami viešieji ryšiai, VR, angl. public relations, PR) bene pirmąsyk išgirdo Rolando Pakso skandalo metu, kai imta kalbėti apie paslaptingą viešųjų ryšių įmonę „Almax“ iš Rusijos, kuri neva padėjusi buvusiam Lietuvos prezidentui daryti juodus darbelius. Kaip dažnokai sako TV peliukai Mauzeris ir Sūrskis, nusibodo ta politika, tad ir nepolitikuosiu čia. Bet kadangi visas gyvenimas tam tikra prasme yra ir politika bei viešieji ryšiai, negaliu neapžvelgti į rankas pakliuvusio „baubo“ – tikro (pseudo)literatūros šedevro „Juodieji viešieji ryšiai“, kurį parašė Rusijoje, Sankt Peterburge, savo VR kompaniją turintis kultūrologijos mokslų daktaras estiška pavarde Antonas Vuima. Ši knyga skirta: 1) tiems, kurie dar neatsipompavo iš interneto nemokamo rusiško jos varianto (www.vuima.ru/book–pr–b.html); 2) tiems, kurie būtinai nori ją skaityti lietuviškai ir už beveik 200 puslapių suploti gerą pusšimtį litų, o vėliau girtis draugams; 3) intelektualams, suviliotiems žodžio „juodieji“, nes skaitė turko nobelisto Orhano Pamuko „Juodąją knygą“; 4) neskaičiusiems buvusio kagėbisto Romano Ronino 1997 m. veikalo „Svoja razvedka“ („Sava žvalgyba“), apdainuojančio principus, kuriais vadovaujasi didelės šalies spectarnybų liūtai ir šakalai.

Vis dėlto sužinoti, kas toks yra A.Vuima, verta. Tai – išmoningas fantaziorius, šių dienų kerdžius Lapinas, dėstantis išminties perlus (čia tokia literatūros rūšis; būdingi pavyzdžiai prasideda žodžiais „Kaip pradėti (baigti, mesti)...“, „Karmos diagnostika arba...“, „Visos pasaulio paslaptys per... dienų“ ir kt.). A.Vuimos knygoje, kurios originalus pavadinimas yra kiek ilgesnis („Juodasis PR. Gynyba ir puolimas versle ir ne tik“), aiškinama, kaip kompromituojami verslo partneriai, daromos profesionalios informacinės atakos, kalbama apie baltąjį PR, paskui nuklystama į lankas (porinama apie pasaulio religijas, tradicijas ir ceremonijas, virtualias sąvokas, lobizmą, pranešimus spaudai ir kt.). Knygos, kaip baisios pasakaitės, pasirodymas jau yra viešųjų ryšių triukas. Kam gi reikėtų ją taip reklamuoti (beje, knygos aplankas –­ juodas, o po juo –­ pilkšvas, suprask – baltas –­ viršelis): „Juoda nereiškia, kad purvina. Juodieji viešieji ryšiai – tai sąžininga informacinė kova, kurioje laimi geriausieji, – dėsto leidėjai. – Tai tarsi praktinis vadovas, kurį perskaitę sužinosite, kas dedasi grandiozinio teatro, vadinamo civilizacija, užkulisiuose ir kaip tapti vienu iš jo režisierių.“

Norite režisuoti civilizacijos teatrą? Galite būti kaip batsiuvys Vasia (p. 37): pasiūkite didžiulį batą, veskite bobą Niurą, suraskite prieš keliasdešimt metų prarastą brolį. Arba tapkite lobistu („tai, ko niekaip negali suprasti paukščiai“, p. 53; ačiū Dievui, kad paukščiai ne tokie kvaili, kad šią knygą skaitytų!): „valdžia, nuosavybė, pinigų vertė ir kitos analogiškos sąvokos egzistuoja tik žmonių sąmonėje“ (p. 54). Dar vis stebitės fantazioriumi A. Vuima? Be reikalo manote, kad šią knygą verta vadinti „Merfio dėsniai, ... dalis“. A. Vuima yra vadinamosios „Šraiberio bylos“ autorius (Rusijos teismuose „įrodė“, kad žmogus kilo ne iš beždžionės. Tik nepamanykite, jog dėl to, kad yra labai dvasingas ir išmintingas: jis taip save reklamavo. Nagi imkime ir panaudokime A. Vuimos rekomenduojamą „nušvilpimo metodą“ prieš jį patį: nusipirkime visus knygyne esančius „Juodųjų viešųjų ryšių“ egzempliorius, sulaukime, kol kasininkės „išspausdins didelius čekius“ (p. 28), o paskui pasakykime, kad pamiršome piniginę. Juk „psichologai nežino, kaip sudarytos smegenys; vadinasi, logiška manyti, kad psichologija yra netikras mokslas“ (p. 117).

Komentarai
  • Mindaugas

    2012 m. Sausio 08 d., 19:55
    Sėkmės skaitant.
  • Darius

    2012 m. Sausio 08 d., 13:12
    ;) kol kas neturiu nieko bendra su VR. Laikausi nuomonės, kad žmonių tarpusavio santykiuose nebūna nei visiškai juodos, nei pilnai baltos spalvos. Jūsų antraštė, mano supratimu, išreiškia kraštutinę poziciją, štai todėl ir parašiau komentarą. Vilniaus technikos bibliotekoje susiradau būtent šią knygą, ir ji bus sekanti po A. Maceinos "Raštai X". Būtinai parašysiu savo atsiliepimą, kuomet ją perskaitysiu bei susipažinsiu su kita autoriaus veikla, gi dabar kol kas dar neturiu pagrindo nei Jūsų palaikyti nei A.Vuimos užstoti. Geros sekmadienio popietės.
  • Mindaugas

    2012 m. Sausio 04 d., 17:57
    Jūs, Dariau, tikriausiai esate viešųjų ryšių sferos darbuotojas? Jūsų laiško adresatas, panašu, turėtų būti ne tas - rašykite A.Vuimai, tikiuosi, jis mielai paaiškins savo rašymo metodiką. O aš kaip recenzijos autorius jokiomis pievomis nesinaudoju, rašau pagal savo metodiką. Paskutiniajame sakinyje panaudojau vadinamąją ironiją (tai tokia kalbos figūra), o gal sarkazmą - iki šiol nežinau.
  • Darius

    2012 m. Sausio 04 d., 15:03
    Kažko nesuprantu ;). Kaip mokslu daktaras Antonas Vuima gali sau leisti rašyti pievas ? Ir net jei tai ir pievos, tai kodel jus naudojatės tomis pačiomis autoriaus pievomis kaip ginklu atgreztu pries ji pati ? Negi apžvalgos pabaigoje jus pripažįstate, kad tai vis dėl to veikia ;)?