.jpg)
Nespecialistai frazę „juodasis pijaras“ (pijaru šnekamojoje kalboje vadinami viešieji ryšiai, VR, angl. public relations, PR) bene pirmąsyk išgirdo Rolando Pakso skandalo metu, kai imta kalbėti apie paslaptingą viešųjų ryšių įmonę „Almax“ iš Rusijos, kuri neva padėjusi buvusiam Lietuvos prezidentui daryti juodus darbelius. Kaip dažnokai sako TV peliukai Mauzeris ir Sūrskis, nusibodo ta politika, tad ir nepolitikuosiu čia. Bet kadangi visas gyvenimas tam tikra prasme yra ir politika bei viešieji ryšiai, negaliu neapžvelgti į rankas pakliuvusio „baubo“ – tikro (pseudo)literatūros šedevro „Juodieji viešieji ryšiai“, kurį parašė Rusijoje, Sankt Peterburge, savo VR kompaniją turintis kultūrologijos mokslų daktaras estiška pavarde Antonas Vuima. Ši knyga skirta: 1) tiems, kurie dar neatsipompavo iš interneto nemokamo rusiško jos varianto (www.vuima.ru/book–pr–b.html); 2) tiems, kurie būtinai nori ją skaityti lietuviškai ir už beveik 200 puslapių suploti gerą pusšimtį litų, o vėliau girtis draugams; 3) intelektualams, suviliotiems žodžio „juodieji“, nes skaitė turko nobelisto Orhano Pamuko „Juodąją knygą“; 4) neskaičiusiems buvusio kagėbisto Romano Ronino 1997 m. veikalo „Svoja razvedka“ („Sava žvalgyba“), apdainuojančio principus, kuriais vadovaujasi didelės šalies spectarnybų liūtai ir šakalai.
Vis dėlto sužinoti, kas toks yra A.Vuima, verta. Tai – išmoningas fantaziorius, šių dienų kerdžius Lapinas, dėstantis išminties perlus (čia tokia literatūros rūšis; būdingi pavyzdžiai prasideda žodžiais „Kaip pradėti (baigti, mesti)...“, „Karmos diagnostika arba...“, „Visos pasaulio paslaptys per... dienų“ ir kt.). A.Vuimos knygoje, kurios originalus pavadinimas yra kiek ilgesnis („Juodasis PR. Gynyba ir puolimas versle ir ne tik“), aiškinama, kaip kompromituojami verslo partneriai, daromos profesionalios informacinės atakos, kalbama apie baltąjį PR, paskui nuklystama į lankas (porinama apie pasaulio religijas, tradicijas ir ceremonijas, virtualias sąvokas, lobizmą, pranešimus spaudai ir kt.). Knygos, kaip baisios pasakaitės, pasirodymas jau yra viešųjų ryšių triukas. Kam gi reikėtų ją taip reklamuoti (beje, knygos aplankas – juodas, o po juo – pilkšvas, suprask – baltas – viršelis): „Juoda nereiškia, kad purvina. Juodieji viešieji ryšiai – tai sąžininga informacinė kova, kurioje laimi geriausieji, – dėsto leidėjai. – Tai tarsi praktinis vadovas, kurį perskaitę sužinosite, kas dedasi grandiozinio teatro, vadinamo civilizacija, užkulisiuose ir kaip tapti vienu iš jo režisierių.“
Norite režisuoti civilizacijos teatrą? Galite būti kaip batsiuvys Vasia (p. 37): pasiūkite didžiulį batą, veskite bobą Niurą, suraskite prieš keliasdešimt metų prarastą brolį. Arba tapkite lobistu („tai, ko niekaip negali suprasti paukščiai“, p. 53; ačiū Dievui, kad paukščiai ne tokie kvaili, kad šią knygą skaitytų!): „valdžia, nuosavybė, pinigų vertė ir kitos analogiškos sąvokos egzistuoja tik žmonių sąmonėje“ (p. 54). Dar vis stebitės fantazioriumi A. Vuima? Be reikalo manote, kad šią knygą verta vadinti „Merfio dėsniai, ... dalis“. A. Vuima yra vadinamosios „Šraiberio bylos“ autorius (Rusijos teismuose „įrodė“, kad žmogus kilo ne iš beždžionės. Tik nepamanykite, jog dėl to, kad yra labai dvasingas ir išmintingas: jis taip save reklamavo. Nagi imkime ir panaudokime A. Vuimos rekomenduojamą „nušvilpimo metodą“ prieš jį patį: nusipirkime visus knygyne esančius „Juodųjų viešųjų ryšių“ egzempliorius, sulaukime, kol kasininkės „išspausdins didelius čekius“ (p. 28), o paskui pasakykime, kad pamiršome piniginę. Juk „psichologai nežino, kaip sudarytos smegenys; vadinasi, logiška manyti, kad psichologija yra netikras mokslas“ (p. 117).