Turbūt daugelis matėte „Angelus ir demonus“ pagal to paties pavadinimo amerikiečių rašytojo Dano Browno romaną. Prisipažinsiu – romanas, nors patiko, greitai pasimiršo, tad filmą žiūrėjau kaip atskirą kūrinį (vėliau sužinojau, kad iš esmės taip ir yra – filmo scenarijuje esama nemažai svarbių pakeitimų). Mane nustebino mano paties reakcija: puikus filmas. Tiksliau, pati idėja. Grupė atsidavusių darbui mokslininkų neriasi iš kailio, bandydami surasti „dieviškąją dalelę“, kuri kvantinę fiziką galutinai priartintų prie metafizikos, o suradę gauna antimaterijos, kuri tampa pavojingu ginklu teroristų rankose. Tuo pat metu Vatikanas stengiasi stiprinti katalikybės pozicijas ir renkasi būdą „tikslas pateisina priemones“. Abiejų pusių (kas angelai, o kas – demonai, spręsti mums patiems) tikslas tas pats: Dievo pažinimas.
Kodėl kalbu apie D. Browno ir režisieriaus Rono Howardo kūrinį, pristatydamas knygą „Dievo kalba“? Todėl, kad esminė „Angelų ir demonų“ ir „Dievo kalbos“ idėja – ta pati (tik pastarojoje vengiama sąmokslo teorijų, ypač susijusių su Vatikanu). Pasaulis jau nebegali gyventi vien mokslu, tačiau jam nebetinka kai kurios sustabarėjusios religingumo formos. Tokiame pasaulyje nesunkiai gimsta naujieji religiniai judėjimai, sektos, taip pat – ir dvasios galiūnai. Tai, kad mokslas ir religija nesuderinami, iki šiol atrodė savaime suprantama, tačiau kaip ir kiekvienas stereotipinis „savaime suprantamas“ fenomenas, ši dichotomija pasmerkta žlugti. Nežinau, kas pirmieji sušuks „Eureka!“ ir bėgs maratoną su naujojo pasaulio žinia. Tačiau ši akimirka artėja.
F. S. Collinsas (g. 1950) teigia, jog Biblijos Dievas ir genomo (genomas – organizmo paveldima DNR seka viename chromosomų rinkinyje; žmogaus genomas saugo milijardą bitų informacijos; gal skamba ir įspūdingai, bet tai tėra 120 Mb!) Dievas yra tas pats, todėl jį galima garbinti ir katedroje, ir laboratorijoje.
Skamba intriguojamai ir tuo pačiu sukelia skepsio bangą. Niekada nevertinau „atsivertėlių“ į tikėjimą, nors gal be reikalo. Tačiau F. S. Collinsas – ne šiaip tikintysis, jis – genetikas, dirbantis Mičigano universitete ir Nacionaliniame žmogaus genomo tyrimų institute prie Virdžinijos universiteto. Atrandant žmogaus genomą (1984–2006 m.), F. S. Collinsas buvo vienas iš 27 mokslo institutų, užsiėmusių šiuo svarbiu darbu, vadovų. 2008 m. mokslininkas atsistatydino. 2006 m. išleidęs knygą „Dievo kalba“, F. S. Collinsas pagal jos idėjas įkūrė nemaža kritikos (ir iš tikinčiųjų, ir iš ateistų) sulaukusią organizaciją „BioLogos Foundation“, kurios tikslas – „mokslo ir tikėjimo harmonija“. Iš tikrųjų ši knyga – naujo religinio judėjimo, pavadinto biologosu, kertinis akmuo. F. S. Collinsas rašo, jog iki šiol žmogus galėjo rinktis iš trijų kelių: mokslo (ateizmo, agnosticizmo), tikėjimo (kreacionizmo) arba „protingo kūrimo teorijos“ („kai mokslui reikia Dievo pagalbos“). F. S. Collinsas siūlo ketvirtąjį – savo – kelią: biologosą („mokslo ir tikėjimo dermę“).
Prieš aptardami biologoso (http://biologos.org) mokymo esmę, išdėstytą maždaug 300 puslapių, pažvelkime, kokioje aplinkoje augo ir brendo šio mokymo kūrėjas. Jis kilęs iš nedidelio kaimelio, esančio Virdžinijos valstijos Šenandoa slėnyje. Iki šeštos klasės jį namie mokė mama. Mokykloje nekentė biologijos, bet vėliau tapo fizikinės chemijos mokslų daktaru ir susidomėjo DNR bei RNR. 1984 m. F. S. Collinso pradėta pozicinio klonavimo technologija (kai identifikuojamas specifinio fenotipo genas) – labai svarbi šiuolaikinės molekulinės genetikos dalis. Vėliau F. S. Collinsas dirbo savanoriu Nigerijoje, kur nusprendė genomo tyrimus panaudoti žmonijos gerovei. Kaip ir daugelis atsivertėlių, F. S. Collinsas pasakoja buvęs ateistas, bet mirus tėvams susimąstęs apie tikėjimą. Įkvėptas Clive’o Stapleso Lewiso knygos „Tiesiog krikščionybė“ (1952), jis tapo krikščioniu evangelikalu (ši krikščionybės atmaina priimtina daugiau kaip ketvirtadaliui JAV gyventojų; ji akcentuoja asmeninį atsivertimą).
Biologosas (arba teistinis evoliucionizmas), pasak jo kūrėjo, teigia, kad visata atsirado iš nieko prieš 14 mlrd. metų; visatos savybės tobulai pritaikytos gyvų būtybių poreikiams; gyvybės formų įvairovę lėmė labai ilgai vykęs natūraliąja atranka pagrįstas evoliucijos procesas; prasidėjus evoliucijai, nereikėjo jokio antgamtinės būtybės įsikišimo; šio proceso dalis – ir žmonės, kilę iš tų pačių protėvių kaip ir žmogbeždžionės; vis dėlto žmonės turi savitų bruožų, kurių nepaaiškina evoliucijos teorija, tarp jų – Moralės įstatymas, Dievo ilgesys (p. 211).
Pirmas įspūdis – kad tai yra kažkoks neokantizmo ir darvinizmo mišinys su Vatikano palaiminimu (1996 m. teistiniam evoliucionizmui pritarė popiežius Jonas Paulius II). Be to, knygoje neteisingai cituojamas Albertas Einsteinas, Stephenas Hawkingas, esama kitų netikslumų. Sąmokslo teorijų šalininkai galėtų sakyti, kad Vatikanas tiesiog naudojasi gabiu ir tikinčiu mokslininku savo naudai.
Gal ir taip. Tačiau F. S. Collinsas kalba ir apie bioetiką, kurios mokslo atradimus kepančios laboratorijos dažniausiai nepaiso. Klonavimas, nauja – sintetinė – gyvybė, genetiškai modifikuoti produktai – visa tai turi būti kuriama paisant bioetikos. Deja, etikos trūksta beveik visose visuomenės srityse.
Vaidinti Dievą žmogui patinka. Bet ar pamąstoma apie padarinius? Ar ne geriau, kaip siūlo F. S. Collinsas, harmoningai derinti mokslą su tikėjimu (nebūtinai krikščionišku), o ne būti ateistais arba religiniais fanatikais?