Neapykanta industrinei revoliucijai ir ultrasuperpostmoderniam pasauliui stiprėja. Žmogus trokšta išsiveržti „atgal į gamtą“, bent trumpam pabūti kad ir turistu kosmose, panerti į gelmę, vis bėga nuo savęs į visas gamtos stichijas–elementus: pagal Indijos, Tibeto, Japonijos, Graikijos ir kitus mokymus – orą, žemę, vandenį, ugnį ir eterį, pagal kinus – medį, žemę, vandenį, ugnį ir metalą.
Amerikiečių psichologas Burrhusas Fredericas Skinneris (1904–1990), vieno biografo pramintas „maloniu anarchistu“, sukūrė savo mokslo filosofiją – radikalųjį biheiviorizmą ir įkūrė eksperimentinės elgesio analizės mokyklą. B. F. Skinneris buvo įdomus eksperimentatorius, padaręs išvadas, jog žmonėms mokytis kliudo tai, kad jie bijo nesėkmės, nesuskaido užduoties į mažesnius etapus, nėra kryptingumo, o jei yra – jam trūksta aiškumo, trūksta pozityvaus pastiprinimo.
Žmones mokytis mokęs psichologas labiausiai žinomas kaip knygų „Antrasis Voldenas“ („Walden Two“, 1948) ir „Anapus laisvės ir orumo“ („Beyond Freedom and Dignity“, 1971) autorius. Pastarojoje jis teigia, kad elgesio technologija gali padėti mums kurti geresnę visuomenę. Pirmojoje, apie kurią norisi pakalbėti plačiau, B. F. Skinneris prisimena garsųjį amerikiečių rašytojo ir filosofo Henry’o Davido Thoreau „Voldeną“ („Walden; or, Life in the Woods“, 1854), tačiau, praėjus maždaug šimtmečiui, idėja kurti utopinę visuomenę keičiasi. B. F. Skinneris romane-alegorijoje pasakoja apie laimingą, produktyvią ir kūrybingą 1000 žmonių bendruomenę, kuri nekariauja, minimaliai naudoja išteklius, rūpinasi socialiniais santykiais, asmenine laime, derina mėgstamą darbą ir laisvalaikį.
B. F. Skinneris – pacifistas; vienas jo tikslų buvo apsaugoti žmoniją nuo susinaikinimo. Jam nerūpėjo politinės kontrolės problema – gilinosi į kontrolės metodus ir tai, kokiu tikslu jie naudojami. Psichologas pasisakė prieš bausmes ir baimės, prievartos skatinimą. B. F. Skinneris pirmiausia ištyrė balandžius ir nustatė, kad jų elgesį veikia ritualai, ypač specialiai suponuoti „prietarai“, tačiau buvo kritikuojamas Noamo Chomsky’o, kuris teigė, kad atradimai laboratorijoje negali būti taikomi žmonėms. N. Chomsky’s baiminosi, kad B. S. Skinnerio filosofija paranki totalitarizmui. (Beje, vienas pagrindinių animacinio serialo „Simpsonai“ herojų – mokyklos direktorus Skinneris, lietuviškai vadinamas Lupiku.)
„Antrajame Voldene“ vaikai auga komunoje, propaguojama eugenika, socialistinė ekonomika, ateistinė visuomenė. Joje nėra ne tik religijos, bet ir tradicinės šeimos, švietimo. Vaikus moterys turi gimdyti dar būdamos paauglės. Tolesnis planas – „Šeštasis Voldenas“. „Antrajame Voldene“ skamba klasikinė muzika, piešiama, skaitomos Niccoló Machiavelli’o, Herberto George’o Wellso knygos.
B. F. Skinneris „Antrąjį Voldeną“ norėjo pavadinti „Saulė tėra rytmečio žvaigždė“, tačiau leidėjai nusprendė kitaip (kapitalizmas ir demokratija, kuriuos kritikavo B. F. Skinneris, nugalėjo!).
„Antrojo Voldeno“ (kaip ir pirmojo) įkvėpta gimė ne viena komuna. Tačiau ar utopinis mąstymas vėl neliko tik utopija? „Manau, kad laisvė apskirtai neegzistuoja“, – teigia pagrindinis romano veikėjas Freizieris (p. 287).
O aš manau kitaip. Nes ESU laisvas.