Šią įdomią knygą (realiai ji galėtų būti daug storesnė, nes šriftas – itin mažas) vertė (labiau žinomas kaip 2002 metų “Eurovizijos” dalyvis) filosofijos daktaras Aivaras Stepukonis, tad, pasiryžę ją skaityti, palinksime ties kokybišku vertimu.
Literatūros ir filosofijos (ypač dorovės filosofijos) santykis čia nagrinėjamas iš peties. Knygos autorė (beje, ji minima Metzlerio filosofų žinyne) Martha C. Nussbaum (tikr. Martha Craven) 1947 m. gimė Niujorke, studijavo teatrologiją ir klasikinę filologiją Niujorko universitete, vėliau filosofiją Harvardo universitete. Filosofijos, klasikinės filologijos ir lyginamosios literatūralogijos profesorė dėsto Brauno ir Harvardo universitetuose (JAV). Turi per dvidešimt garbės daktaro vardų. Britų savaitraštis “New Statesman” išrinko dvylika svarbiausių šių dienų mąstytojų, labiausiai paveikusių savo amžininkų protus ir veiksmus. Tarp jų buvo ir Martha C. Nussbaum.
Literatūrinėje filosofinėje esė autorė nagrinėja filosofijos ir literatūros santykį bei sąsajas, pagrįsdama teiginį, kad išsakant gyvenimo tiesas svarbus ne tik jų turinys, bet ir išsakymo forma. O tam tikros tiesos apie žmogaus gyvenimą gali būti tiksliai ir deramai pareikštos tik kalba bei formomis, kurios yra būdingos pasakojančiam menininkui.
Pasak knygos autorės, romanas ir jo žodynas pražysta autoriaus sampratomis, išreikšdamas to, kas autoriui svarbu, prasmę. Kiekviena knyga prasminga visų pirma tomis prasmėmis, kurias į ją įdėjo kūrėjas. “Demokratinė visuomenė ir romano menas yra sąjungininkai, - sako M.C.Nussbaum. – Jie domisi žmogumi, laiko jį vargingu, bet sumaniu. O meilė yra juose vyraujanti aistra” (p. 430).
Bet kokia filosofijos kryptis ir bet kuris kūrinys be meilės neturi vertės.