Ypač romantiškai Vilnių pavaizdavo Janas Bułhakas (1876-1950) – Lenkijos fotografijos pionierius, teoretikas ir filosofas, gimęs dabartinės Baltarusijos teritorijoje ir turėjęs Vilniuje savo studiją. Nuo 1919 metų jis Vilniuje dėstė fotografiją tuometiniame Stepono Batoro universitete (dabar – Vilniaus universitetas).
Šioje knygoje - ne tik 33 bene gražiausios J. Bułhako nuotraukos (kai kurios – dar nepublikuotos), bet ir fotografo rašyti tekstai apie Vilnių, jo apylinkes, fotografuotas vietas. Tai - unikali knyga, nes J.Bułhako užrašai lietuvių kalba dar nėra spausdinti (lenkų kalba užrašai taip pat leisti seniai, 1931-1936 m. Vilniuje - „Wędrówki fotografa“, 9 sąsiuviniai).
Knygai atrinkti trys tekstai apie Vilnių - „Vilniaus peizažas“, „Vilnijos kraštovaizdis“, „Per Panerius į Trakus“. Kaip žinoma, J. Bułhakas pėsčias išvaikščiojo Vilniaus apylinkes, gražiausias vietas ne tik fotografavo, bet ir aprašė vaizdingu žodžiu, su įdomiais pamąstymais apie originalų Vilniaus senamiestį, turtingą architektūrą, miesto ryšį su gamta, dvarų kultūra. Užrašai atskleidžia nepaprastą fotografo žavėjimąsi Vilniumi, jo grožiu, peizažais, vaizdingomis vietovėmis. Jo fotografuotas tarpukario Vilniaus gatveles, bažnyčias, senamiestį gaubia savita atmosfera, šviesos ir šešėlių žaismas. Užrašus-esė į lietuvių kalbą išvertė ir fotografijas parinko žinomas fotomenininkas Stanislovas Žvirgždas.
Mane labiausiai nustebino (maloniai) tai, kad „Vilniaus peizažas“ – lenko parašyta knyga, kuri lietuvius gali išmokyti mylėti Vilnių. Tai nėra nacionalistinis lenko požiūris „Wilno nasze“. Jokiu būdu. „Apie žaliojo Vilniaus grožį galima parašyti šimtus puslapių“ (p. 34), - rašo J. Bułhakas.
Pradžiai galbūt tų šimtų puslapių ir nereikia. Tačiau kiekvienam vilniečiui ar (senąjį)Vilnių mylinčiam žmogui šis leidinys – tiesiog būtinas. Kaip apie J.Bułhaką sako gyvasis klasikas Skirmantas Valiulis, jo peizažai šiandien mus žavi tuo, kad įrodo, jog peizažas visada yra meilės objektas.