Ilgai lauktas japonų (ir viso pasaulio) pasididžiavimas – džiazuojantis rašytojas Harukis Murakamis – vėl prakalbo lietuviškai. „Mylimoji Sputnik“ – jau 9-oji H.Murakamio knyga lietuvių kalba. Dar vasarą turėjęs pasirodyti romanas dienos šviesą išvydo prieš Kalėdas ir jo 3000 egzempliorių tiražas buvo išpirktas bematant. Tiražą ketinama pakartoti (kaip jau buvo daryta su kai kuriais kitais H.Murakamio romanais). O dar sako, kad lietuviai neskaito knygų!
Kokia H.Murakamio „sėkmės paslaptis“, kaip mėgsta klausti kai kurie šablonus itin pamėgę žurnalistai? Iš tiesų galima daug analizuoti jo kūrybą ir gyvenimą, priskirti šiam kūrėjui įvairius nuopelnus, taip pat ir pakritikuoti. Tačiau kažkaip šįkart to nesinori daryti. Kodėl? H.Murakamio „Mylimoji Sputnik“ tapo mylimiausia Lietuvos bibliofilų knyga, laukta ir sulaukta. Tai ir yra atsakymas. Tiesiog rašytojas intriguoja net krizės ištiktos šalies gyventojus (o gal ypač dabar?), pateikdamas alternatyvios realybės versiją. Fantastiniai siužetai H.Murakamio rankose pavirsta makabriško mūsų gyvenimo atspindžiu, supina mintis, svajones su realybe ir kraštutinėmis jos formomis. „Ekstrymas“ (extreme) – tai, ko daugeliui trūksta kaip oro. Iš proto dėl „šmutkių“, „babkių“, šou žvaigždelių besikraustantiems lietuviams Murakamio žodis – tai brangi dovana. Istorija, kupina vizijų ir sapnu, kuri galiausiai tampa meditacija apie žmogaus vienatvę ir ilgesį: „Kodėl visi turi buti tokie vieniši, pamaniau. Kodėl reikia tapti tokiems vienišiems? Pasaulyje gyvena tiek žmonių, kiekvienas jų jaučia ilgesį, ieško kitų ir vis dėlto nuo jų atsiriboja. Kam? Ar šita planeta sukasi varoma žmonių liūdesio? Gulėjau nugara ant tos akmens plokštės pakėlęs akis i dangų ir masčiau apie daugybę dirbtinių palydovų, dabar skriejančių aplink Žemę. Horizonte dar tysojo plonas šviesos siūlas, sodrios vyno spalvos danguje sužibo keletas žvaigždžių. Ieškojau tarp jų dirbtinių Žemės palydovų šviesų, bet dangus dar buvo per šviesus, kad juos įžiurėčiau plika akimi. Visos žvaigždės mano akiratyje it prismeigtos stovėjo vienoje vietoje. Aš užsimerkiau, ištempiau ausis ir galvojau apie vien Žemės traukos saito palaikomus, nepaliaujamai dangumi besisukančius Sputniko palikuonis. It vienišos metalinės sielos nekliudomai skriedami kosmoso tamsoje, jie atsitiktinai susitinka, prasilenkia ir visiems laikams išsiskiria. Neapsikeisdami žodžiais, nesusisaistydami pažadais”.
Džiugu paminėti, kad knygą iš originalo - japonų kalbos - vertė Ieva Susnytė.