„Vaga“ pateikė intriguojančią naujieną – Karlo Marxo (1818–1883) pagrindinio veikalo „Das Kapital: Kritik der Politischen Ökonomie“ pirmąjį tomą. Kadangi mūsų laukia dar trys šio veikalo tomai, diskusijos netils visus metus.
1867 m. rugsėjo 14 d. pasirodęs pirmasis „Kapitalo“ tomas sukrėtė pasaulį. Iki šiol K. Marxas išlieka aktualus, kaip ir daugelis mąstytojų. Nemažos įtakos XX a. antrosios pusės Vakarų filosofijai (feminizmui, postmodernistams) turėjęs K. Marxas svarbus ir ekonominių krizių metu. Nenuostabu, kad ši knyga 2007–2008 m. buvo viena populiariausių Vokietijoje, o Turkijoje iškopė į pirmąją populiariausio dešimtuko vietą. Lietuviškai knyga perleista tik 1050 egz. tiražu, tikėtina, kad jį teks pakartoti. Tiesa, „kandžiojasi“ 90 litų siekianti kaina.
Knyga perleista beveik identiška pirmajam leidimui (1957 m.): storas tomas (968 p.) iš gana plono popieriaus, tad nesunkus, galima vežtis į darbą, sodą ar streiką. Naudojamasi ir pirmuoju vertimu, už kurį turime padėkoti amžinatilsį Benjaminui Fogelevičiui (1907–1962) – revoliucinio judėjimo dalyviui, „Tiesos“ redaktoriaus pavaduotojui, dėstytojui, Politinės ir mokslo literatūros redaktoriui (1949–1954 m.).
Kuo žavus K. Marxas? Prieš suvokdami „Kapitalo“ svarbą, atsikratykime stereotipų, pvz., jog tai esąs „sovietinis niekalas“. K. Marxu sovietiniais laikais buvo smarkiai manipuliuota, o skaičiusiųjų (juolab – perskaičiusiųjų) jį buvo nedaug.
Apie knygą. Ji skirta K. Marxo draugui Wilhelmui Friedrichui Wolffui, pravarde Lupus (1809–1864), „priešakiniam proletariato kovotojui“. Įdomu tai, kad Adolfas Hitleris savo „Mein Kampf“ dedikavo beveik bendrapavardžiui Wilhelmui Wolfui (su viena „f“; 1898–1923), vienam pirmųjų nacių, dalyvavusiam ir nužudytam „alaus puče“. Du „vilkai“ – du skirtingi likimai.
Pirmus knygos 57 puslapius sudaro septynios pratarmės ir pabaigos žodžiai, tuomet nuosekliai imami dėstyti kapitalizmo pagrindai ir jų kritika: tai – klasika tapę skyriai „Prekė ir pinigai“, „Mainų procesas“, „Pinigai arba prekių cirkuliacija“, „Pinigų virtimas kapitalu“, „Darbo procesas ir vertės didinimo procesas“, „Pastovusis ir kintamasis kapitalas“, „Pridedamosios vertės norma“, „Darbo diena“, „Pridedamosios vertės norma ir kiekis“, „Santykinės pridedamosios vertės sąvoka“, „Kooperacija“, „Darbo pasidalijimas ir manufaktūra“, „Mašinos ir stambioji pramonė“, „Absoliučioji ir santykinė pridedamoji vertė“, „Darbo jėgos kainos ir pridedamosios vertės kitimas“, „Pridedamosios vertės normos formulės“, „Darbo jėgos vertės ir kainos virtimas darbo užmokesčiu“, „Laikinis darbo užmokestis“, „Vienetinis darbo užmokestis“, „Nacionaliniai darbo užmokesčio skirtumai“, „Paprastoji reprodukcija“, „Pridedamosios vertės virtimas kapitalu“, „Visuotinis kapitalistinio kaupimo dėsnis“, „Vadinamasis pradinis kaupimas“ ir „Šiuolaikinė kolonizacijos teorija“ (iš viso – 25 skyriai).
„Kapitalas“ – sudėtingas filosofinis, matematinis, ekonominis ir literatūrinis kūrinys. Į jį reikia žvelgti kaip į veikalą, aktualų XIX, XX ir XXI amžiuje.
„Norint bendrąją žmogaus prigimtį taip pertvarkyti, kad ji įgytų pasirengimo ir įgūdžių tam tikram darbui, kad taptų išsivysčiusia ir profesionalia darbo jėga, reikalingas tam tikras išmokslinimas, arba ugdymas, kuris savo ruožtu kainuoja didesnę ar mažesnę prekinių ekvivalentų sumą“ (p. 223). Lietuvoje mokslas tampa brangesnis nei užsienyje, jaunimas palieka Lietuvą. Ar tai reiškia, jog į šias eilutes niekada neatkreiptas dėmesys?
XXI a. vartotojų visuomenei pravartu paskaityti ir apie prekinį fetišizmą, kai prekė „pavirsta ir jutiminiu, ir antjutiminiu daiktu“ (p. 104). Daiktų kultas, „prekinės formos slėpinys“ (p. 105), pasak K. Marxo, yra veidrodis, kuris žmonėms atspindi visuomeninį jų darbo pobūdį.
„Medvilnės verpimo mašina yra mašina medvilnei verpti. Ji pasidaro kapitalu tik esant tam tikriems santykiams“ (p. 948). Prisiminkime, kad pirmiausia esame žmonės, o ne pigi darbo jėga!