20 pastarųjų metų gyvenu Nepriklausomoje Lietuvoje. Sovietų Sąjungoje teko gyventi 14,5 metų. Užsienyje – apie metus. Europos Sąjungoje – beveik šešerius. Penkiasdešimtą kartą prabylu į Jus iš „(Pa)skaitinių“ puslapių. Išvada: daugiausia gyven(a)u nepriklausomoje šalyje. Tuo džiaugiuosi, nors nūnai pesimizmas populiarus. Nežinau, kiek truks krizė. Bet viena žinau: kol Lietuvoje leidžiama daug gerų knygų, kol jos skaitomos, valstybė gyva. Rašykime ir skaitykime: juk Tėvynė – tai mes. Jei pamiršime raides, prarasime savo kelią.
Lingvistas, sąmokslo teorijų tyrėjas, už teisybės ir krikščionybės pergalę pasaulyje savo raštais aktyviai besikaunantis Letas Palmaitis išleido knygą, kuri atliepia Friedricho Nietzsche’s „Antikristui“ (1888), kurį 2009 m. į lietuvių kalbą išvertė Linas Rybelis, o išleido leidykla "Apostrofa". Jūratė Baranova baigiamajame vokiečių filosofo knygos straipsnyje „Kelios galimos strategijos, kaip šiandien skaityti „Antikristą“ svarsto: „Ar taip radikaliai kritikuodamas krikščionybę F. Nietzsche netampa jos pamatinių vertybių gynėju ir sykiu dar radikalesniu, pirminės Evangelijų prasmės ieškančiu slaptu krikščioniu? (...) F. Nietzsche iš esmės nesutinka Evangelijų tekstuose ieškoti heroizmo, nors stipraus žmogaus filosofinė vizija jam labai artima. (...) F. Nietzsche sukūrė savąjį – tylintį – Jėzų“ (p. 133, 140).
„Žmonija nesivysto geryn, stipryn ar kilnyn, kaip paprastai tikima šiandien. „Pažanga“ – šiuolaikinė idėja, tai yra klaidinga idėja. Dabartinis europietis savo verte daug kuo nusileidžia Renesanso laikų europiečiui; vystymasis anaiptol nėra būtinai kilnėjimas, didėjimas, stiprėjimas“, – rašė F. Nietzsche „Antikriste“ (p. 11).
Po daugiau kaip 120 metų L. Palmaitis knygoje „Jo vardas – Antikristas“ patvirtina šią nihilisto įžvalgą: „Kiekvienoje valstybėje ta pati santvarka, paverčianti pilietį beteisiu vergu, tas pats neribotas slaptųjų tarnybų siautėjimas, kitaip mąstančiųjų gaudymas, kankinimas ir likvidavimas. „Piliečių“ pareiga būti klusniais savo despotiškos valstybės patriotais, kartoti šią akimirką per masines informacijos priemones skleidžiamą propagandą (kad ji ir keistųsi kas antrą dieną) ir garbinti išmintingiausią ir geriausią valstybės vadą – Didįjį Brolį, kuris „viską mato“ (...)“ (p. 5).
L. Palmaitis – gana radikalus abraomitas krikščionis. Jis tiki Biblijos apreiškimu ir sparčiai artėjančia apokalipse, tačiau racionaliai nagrinėja sudėtingus pasaulio reiškinius, remdamasis daugybe šaltinių įvairiomis kalbomis.
Ar gyvename sudėtingais, bet įdomiais laikais, kai pasaulin ateina (atėjo) Antikristas? Kas jis (tai)? Koks (ir ar yra) išsigelbėjimas? Šiuos klausimus nagrinėja ir F. Nietzsche, ir L. Palmaitis. Kiekvienas – savaip, tačiau abu jie – savalaikiai.