Iki šios knygos už akių vis bardavau psichoterapeutą Olegą Lapiną, kad propaguoja pavojingą Ošo mokymą. Tačiau čia norėčiau atsiriboti nuo O. Lapino, kaip Ošo sekėjo, ir kalbėti apie O. Lapiną, kaip apie humoro nestokojantį publicistą, kurio įžvalgos smagios ir reikalingos.
Rašyti publicistiką O. Lapinas pradėjo ekonominės blokados (1992 m.) metais, taip jis teigia ir išgarsėjęs. Prieš kurį laiką kartu su žurnalistu Audriumi Lelkaičiu jis sukūrė tinklaraštį „Velnio advokatai“, kur juodasis humoras, satyra pasitelkiami nagrinėjant įvairiausias temas (http://tv.delfi.lt/category/37).
Šioje knygoje O. Lapinas tartum bando nuginkluoti užsieniečius ir Lietuvos gyventojus, gyvenančius stereotipais apie mūsų šalį kaip „Marijos žemę“. Į krizę, kuri kamuoja Lietuvą, publicistas siūlo žvelgti optimistiškai: kaip į riedėjimą nuokalne (tai lengviau nei kopti į kalną). Lietuvius O. Lapinas apibūdina kaip žmones „tarp ruso ir prūso (vokiečio)“: „Su rusais lietuvius sieja narsa, pomėgis girtauti ir rusiškai keiktis. (...) Į vokiečius lietuviai panašūs savo ūkiškumu ir praktiškumu: čia namuką pastatysim, čia bitutes įveisim, čia auksą iš Lenkijos perparduosim. Ir protarpiais tarp šių darbelių galima atsidusti ir apžvelgus šį nuostabų žaliuojantį kraštą ištarti: „Graži tu mano Lietuvėlė!“ (p. 18–19).
Skaitydamas šią knygą, pamažu nustoju piktintis, kad iš lietuvių kiek šaipomasi (O. Lapinas gimęs Ukrainoje). (Savi)kritika mūsų savasties paieškoms nepakenks, o kai ji pateikiama kartu su ne itin nuvalkiotais anekdotais, tai gali priversti netgi susimąstyti.