Lietuvoje pavojingai daugėja romantinių knygų apie emigraciją. Jei kadaise skaitydavome apie romantiškai vaizduojamą lietuvių praeitį (Vytauto Alanto „Šventaragyje“, Kazio Almeno „Skomante“ ir kt.), tai dabar skaitome apie tai, kaip nuostabiai lietuviai gyvena užsienyje. Emigrantai. Kokių tik nuomonių apie juos pastaraisiais metais neteko girdėti. Vienas žmogus privačiame pokalbyje visus emigrantus pavadino tėvynės išdavikais. Kiti sako, jog be emigracijos neįmanoma valstybės ir jos piliečių tąsa. Treti kalba apie neišvengiamą nutautėjimą. Bičiulis, neseniai apsigyvenęs vienoje vakarų valstybėje, pasakė: išdidžiai atsisakiau Lietuvos pilietybės vesdamas užsienietę ir spjoviau į Lietuvą. Ko gero, po keliasdešimties metų emigracijos fenomenas bus neblogai ištyrinėtas, o kol kas teturime pirminę medžiagą ateities istorikams, kurie bandys suprasti, kas ir kodėl nutiko, kad šimtai tūkstančių žmonių išvažiavo ir tebevažiuoja ieškoti laimės svetur.
Elvyros Davainės-Žeižienės knyga „sukalta“ pagal pasiteisinusį „Užkalnio modelį“ – turiu galvoje Andriaus Užkalnio įžvalgas. Kokia Airija lietuvės akimis? Ir kiek teisingą modelį mes turime prieš save? Ar kitų žmonių pasakojimai skirtųsi? Autorė emigraciją romantizuoja: „Emigracija – tai laisvė ir pinigai, darbas ir malonumai, meilė ir nuotykiai, turtas ir skurdas, liūdesys ir juokas.“ O kas, leiskite paklausti, vyksta su mumis, pasilikusiais ir niekur nevažiuojančiais? Iš savo patirties pasakysiu, kad jokioje šalyje – net nuostabiausioje – niekada nesijusiu taip gerai, kaip Lietuvoje, nors ir kaip prastai Lietuvoje gyventųsi. Tėvynė yra vertybė. Galbūt tai suvokti galima perskaičius ir šią knygą? Joje – realus, kaip teigiama, emigrantų gyvenimas Airijoje, o autorė, žurnalistė, pastaruosius penkis metus saloje „ragavo valytojos, vaikų auklės, greito maisto restorano sumuštinių gamintojos, pardavėjos ar ekskliuzyvinio keturių žvaigždučių viešbučio restorano virtuvės šefo padėjėjos ir didelės prekybos firmos administratorės duonos“. Gaila, kad lietuvių kalba emigrantams kartais šlubuoja. Kodėl išskirtinis tapo ekskliuzyviniu ir nuo kada keturios žvaigždutės yra aukščiausias lygis? Toliau rasime kriminalinių kronikų, romantiškai pavadintų „istorijomis apie narkotikus, besaikį alkoholio vartojimą, sektas, nelaimingas meiles“.
Negana to, „darželiuose čia taip pat sėjamos rūtos, dainos ir giesmės sklidinos liūdesio, jokios vaišės neapsieina be alaus, naminukės ir bulvinių patiekalų, o žmonės nuoširdūs ir paprasti. Plungėje grojamas kadrilis ir airiškas džigas panašūs kaip du vandens lašai“. Paskaitai, ir galvoji: tai ko, gerbiamieji, iš Plungės, kurioje auga (šiaip jau nuodingos) rūtos, lekiate į Airiją? Gal meskime romantiką į šoną ir pasakykime tiesą: pinigai – vienintelis stimulas. Arba, kaip rašo autorė, fuck or be fucked.