Ši nedidukė knyga paveikė kelias kartas. Ją Lietuvos skaitytojams pristato JAV gyvenantis filosofas Algis Mickūnas, pats Tolimuosiuose Rytuose ragavęs praktikuojančio budisto duonos. Kas yra dzenas? Ar tai autentiška tradicija, ar suvakarietintas, patogus mokymas tinginiams? A. Mickūnas rašo, jog „ypač sunkiai suprantamas atrodo dzenbudistinis japonų kultūros sluoksnis“, tad geriausia „paieškoti Japonijos ir Vakarų „filosofijų“ sąlyčio taškų, kurie galėtų vesti į šių skirtingų pasaulių supratimą“ (p. 5).
Vokiečių filosofas Eugenas Herrigelis (1884–1955) 1924–1929 m. dėstė filosofiją Sendajuje, Tohoku imperiniame universitete Japonijoje. Jo dėka dzenbudizmas paplito Europoje. Gyvendamas Japonijoje, jis studijavo kjudo (šaudymo lanku meną), kurį jam dėstė Awa Kenzas. Jis kjudo vertino kaip mistinę religiją, kurią vadino daišadokjo. Biografinis posūkis: grįžęs į Vokietiją, 1937 m. E. Herrigelis įstojo į nacių partiją. Ši knyga buvo išspausdinta 1948 m., nors jai pagrindai padėti 1936 m. esė „Riteriškasis lanko menas“.
Nors ši knyga vadinama viena kertinių dzenbudizmo knygų, išleistų Vakaruose, bet ironiška, kad su dzenu ji turi nedaug bendra: A. Kenzo „didžioji doktrina“ (daišadokjo) – jo sugalvota religinė praktika. E. Herrigelis iš pradžių ir pats nelaikė šio mokymo dzenbudizmu, taip nusprendė tik perskaitęs dzenbudizmo klasiką D. T. Suzukį. Šioje knygoje dėstomas mokymas labiausiai primena daoizmą.
Apie tai užsimena ir A. Mickūnas, knygos įvade pabrėždamas, kad Martiną Heideggerį domino Laozi. Ryšys tarp Rytų ir Vakarų akivaizdus: „Dzenbudizmas yra praktinio veikimo išmintis, o fenomenologija – formali filosofinė teorija, siekianti Vakarų idealo – sukurti filosofiją kaip „griežtą mokslą“. Dzenbudizmas atsisako pasaulio, kartais net paneigia jį, o fenomenologijai pasaulis yra mokslinio tyrinėjimo objektas“ (p. 11). „Dzenbudistas visuomet gyvena pagal principą, kad jis mąsto ne pasaulį iš sąmonės pozicijos, bet sąmonę iš pasaulio pozicijos“ (p. 18).
Daisecu Teitaro Suzuki teigimu, „dzenas yra kasdieninė sąmonė – tai ne kas kita, kaip „miegoti, kai esi pavargęs, valgyti, kai esi alkanas. Kai tik imame galvoti, samprotauti, sudarinėti sąvokas, pirminė pasąmonė dingsta ir atsiranda mintis. Valgydami nebevalgome, miegodami nebemiegame. Strėlė paleista, bet ji lekia ne tiesiai į taikinį, o taikinys taip pat stovi nebe ten, kur turėtų stovėti“ (p. 29).
Pasak E. Herrigelio, svarbiausia – išmokti bemenio meno, būti ir meistru, ir nemeistru vienu metu, atsikratyti dualizmo pinklių.