Tai - antra pataisyta programinio filosofo Arvydo Šliogerio veikalo laida (pirma– „Pradai“, 1996 m.). 2011 m. vasario 10 d. Lietuvos mokslų akademija A. Šliogeriui skyrė humanitarinių ir socialinių mokslų premiją už darbų ciklą „Negatyvumo problema filosofijoje“ (1996-2009). Kaip žinia, šį ciklą pradeda būtent „Transcendencijos tyla“, o tęsia „Niekio vardai“ (1997), „Alfa ir omega“ (1999), „Niekis ir esmas“ (2005), „Filosofijos likimas“ (kartu su Algiu Mickūnu; 2009). Taip pat filosofas pastaruoju metu išleido fotosofijos knygą „Melancholijos archipelagai. Žodžiai ir vaizdai“ (2009) bei savotišką savo filosofijos summa summarum „Bulvės metafizika. Iš filosofijos dienoraščių“ (2010).
Knygą daugelis besidominčių filosofija jau turbūt yra skaitę, tad atpasakoti jos turinį neprasminga. Vis dėlto norėčiau pasidžiaugti, kad Lietuvoje turime tokių ryškių filosofų kaip A. Šliogeris, pernai Anapilin išėjęs Algis Uždavinys, Antanas Andrijauskas, Naglis Kardelis, Vytautas Rubavičius, Jūratė Baranova, Tomas Sodeika, Bronislovas Kuzmickas, Arūnas Sverdiolas, Leonidas Donskis, Rita Šerpytytė ir daugybė kitų, kurių visų išvardyti čia neužteks vietos...
J. Baranova 2005 m. yra rašiusi: „Kol buvau studentė, Arvydas Šliogeris savo laikysena mane gąsdino ir šokiravo. Buvau dar jauna ir kvaila. Bet kai pradėjau pati dėstyti, desperatiškai ieškojau tikro dėstytojo laikysenos pavyzdžių, kuriais galėčiau sekti. Rėmiausi dviem pavyzdžiais - šviesaus atminimo Juozo Vytauto Vinciūno amžinai nesibaigiančiais klausimais nieko neteigiant ir Šliogerio skaidriu minties aiškumu, jo gebėjimu iki galo užbaigti pradėtą frazę. Profesorius yra žmogus, kuris užbaigia savo frazes, rašė Jamesas Joyce‘as romane „Ulisas“. Šliogeris savo frazes užbaigdavo kažkokiu tik jam vienam būdingu, visai nepakartojamu būdu. Gal tai buvo imponuojanti drąsa kalbėti tik savo vardu. Talentas yra drąsa, įsiminė kitados televizijos laidoje Viktorijos Daujotytės ištarta frazė. Ši Šliogerio drąsa neatskiriama nuo jo mintijimo, nuo jo tekstų. Ji persmelkia viską, ką jis rašo ir daro. (...) Šliogeris kaip visada mėgsta galingus atmetimus ir paneigimus. Ir todėl visi mąstytojai, nepakliuvę į filosofiją kaip nežinojimą suvokiančių filosofų elitinę grupę, par excellence tampa tik filologais ir nekrofilais. Jie tampa atsakingi už filosofijos mirtį. Vadinamųjų „juokingų“ sąvokų čia (knygoje „Niekis ir esmas“, - M. P.) labai daug. Kai kurios sugalvotos kitų, pvz.: Niekis, imanencija, transcendencija. Kai kurios atkeliavusios iš kitur: alfa taškas, Niekio kvantas, esmio kvalitetas. Kai kur atpažįstu drąsią rašančiojo autorystę. Kas yra prezencijos aprezencija ar aprezencijos prezencija? Kas yra Niekio sūnus, Niekio avatarai, panhoministinė vištakystė, niekio ekstuicijos, ontotopinė klepsidra?“
A. Šliogeris yra rašęs, kad iš tiesų svarbūs tik du dalykai: duona ir debesys, ir dėkojo šunims, išmokiusiems jį filosofijos (močiutės šuo Šarikas mokė ramiai įsižiūrėti į pasaulį).
„Mokslinis pažinimas bent jau iš dalies yra būties-anapus-žmogaus naikinimas“ (p. 106).