360 puslapių šūdo apie viską ir nieką. Anonse teigiama, kad knyga pasakoja apie mokslą, paramokslą, magiją ir religiją, ir tai esą keturi žmogaus keliai nežinomybės link. Ar ne per plačiai užsimota? Knygoje – keturi skyriai, skirti šiems keturiems keliams, kuriuose panašiu (tik išoriškai) į mokslinį metodu nagrinėjamas „Kelias į Didžiąją Nežinią“. Iš karto į akis krinta tai, kad šie keturi keliai yra ne tik sunkiai suderinami, bet ir dažniausiai išvis neturi nieko bendra. Keista, kad apie filosofiją šioje knygoje nė nekalbama. Užtat rasime gausybę samprotavimų apie juodąsias skyles, alchemiją, astrologiją, NSO, paramediciną, „patologinį mokslą“, Harrį Potterį, spiritizmą, poltergeistą, religiją.
Knygos nerekomenduoju skaityti tiems, kurie bent retkarčiais užsuka į „Wikipedia“, – joje ras naujesnės ir įdomesnės informacijos. Čia – toks kratinys, tokia pseudofaktų ir nuvalkiotų „faktų“ pasiutpolkė, kad sunku suvokti, koks buvo autoriaus tikslas. Gal surašė viską, ką yra skaitęs, girdėjęs ir sąsiuvinaityje pasižymėjęs? Pateiksiu keletą „šedevro“ ištraukų.
„Žmonės, linkę į haliucinacijas, vietoj vaiduoklių ar velnių ėmė regėti NSO“ (p. 103).
„Harrio Potterio istorija, skirtingai nei stebuklinės pasakos, ugdo vaikui ne tik gerąsias, bet ir nepageidaujamas savybes: žmonių skirstymą į savuosius ir antrarūšius žmones, polinkį susidaryti uždarą bendraminčių ratą ir slapstytis nuo turinčiųjų kitokias pažiūras, taigi ir nuo tėvų, tikėjimą antgamtinėmis galiomis. Vaikui įskiepyta fantastinė magija vėliau virsta tikėjimu tikrąja magija“ (p. 180).
„Tikintieji nemėgsta diskusijų esminiais religijos klausimais, teigdami, kad to neįmanoma daryti racionaliai, kad aukštesniąsias tiesas galima suprasti tik tikėjimu, o neturintis to jausmo žmogus yra tarsi spalvų neskiriantis daltonikas“ (p. 244).
„Islamas yra viena iš inertiškiausių religijų, labai sunkiai prisiderinanti prie civilizacijos pokyčių, nenorinti atsisakyti viduramžiškų moralės normų ir papročių, griežto visuomenės gyvenimo reglamentavimo. Demokratinėms permainoms ypač kliudo glaudus valstybės ir religijos ryšys“ (p. 272–273).
Gana. Nesinori įžeisti autoriaus, bet knygoje pademonstruotas jo požiūris – bukas, islamofobiškas, ateistinis, paranoiškas (NSO ir magija – haliucinacijos, blogis). Ant laužo ją!