Jeilio universiteto absolventė amerikiečių žurnalistė Barbara Demick dirba laikraščio „Los Angeles Times“ biuro Pekine vadove. Populiari buvo pirmoji jos knyga „Logavinos gatvė: gyvenimas ir mirtis Sarajeve“ (1996), rašyta gūdžiais Bosnijai 1994-1996 metais, o „Neturime ko pavydėti: Šiaurės Korėjos kasdienybė“ (2009) tapo sensacija, knygai sukurtas tinklalapis http://nothingtoenvy.com. Kaip korespondentė B. Demick 16 metų dirbo Seule, Jeruzalėje, Sarajeve ir Berlyne. Būdama Pietų Korėjoje, rinko medžiagą apie žmogaus teisių pažeidinėjimą Šiaurės Korėjoje: apie tai, kaip šiaurietės moterys parduodamos į santuokas Kinijoje, kalbino daugybę pabėgėlių iš Šiaurės Korėjos Kinijoje ir Pietų Korėjoje. Jai teko pagyventi ir pačioje Šiaurės Korėjoje, Čongdžino mieste (kitais duomenimis – neteko). Šis miestas žymus tuo, kad 1995-ųjų rudenį prieš Šiaurės Korėjos valdžią sukilo 3000 vyrų 6-asis armijos korpusas (vienas iš dvidešimties) ir patraukė sunkvežimiais ir tankais į Pchenjaną, kad nužudytų Kim Džong Il‘ą. Tačiau dėl lėšų stygiaus 6-asis korpusas netrukus buvo sustabdytas ir pakeistas 9-uoju korpusus, kuris revoliucijų Šiaurės Korėjoje nedarė; sąmokslas buvo sustabdytas.
Ši knyga laimėjo 2010 m. BBC įsteigto Samuelio Johnsono prizą. Apie Šiaurės Korėją žurnalistė rašo siaubo filmą primenančiu stiliumi, jai ši šalis primena George‘o Orwello „1984-uosius“. „Sutikau daug šiaurės korėjiečių, kurie pasakojo, kaip pamilo tamsą“ (naktį išjungiamos šviesos visoje šalyje, ir ji skendi tamsoje; p. 9); „naktinis Šiaurės Korėjos dangus yra išskirtinis“ (nėra oro taršos; p. 10). B. Demick rašo sklandžiai – tarsi romaną. Tačiau knygos vertėja turėtų būti atidesnė, versdama knygą. CŽV būstinė JAV yra ne „Langi mieste“, o Lenglyje (Langley). Tokie netikslumai sujaukia ramų gerai savo amatą išmanančios žurnalistės knygos skaitymą.
Knygoje yra įdomių nuotraukų, propagandinių plakatų, nuorodų norintiesiems pasidomėti Šiaurės Korėja. Dvidešimt publicistinės apybraižos skyrių pateikia gana įtikinamą vaizdą apie vieną keisčiausių planetos kampelių.
Bet knygos autorė neužsimena, kad būtent jos tėvynainiai padalijo vientisą Korėją į dvi valstybes po 1953 metais pasibaigusio karo.