Naujausioje knygoje filosofijos profesorius, idėjų istorikas, eseistas, Europos Parlamento narys (2009-2014) ir įvairių universitetų dėstytojo Leonidas Donskis tęsia savo tyrinėjimus ir sustoja ties labai įdomia „stotele“: politikos ir literatūros santykiu. Abu dalykus išmanantis L. Donskis knygoje parodo, jog politikos ir literatūros sąsajos – itin glaudžios. Profesorius primena, kad moderniąją politinę filosofiją kėlė rašytojai, išmanę ir viešųjų reikalų sferą (Niccolò Machiavellis, Thomas More‘as). Shakespeare‘o istorinės pjesės, pasak L. Donskio, - puikus įvadas į politikos mokslus, „kurio niekada nepakeis jokie vadovėliai“. XX a. politinę patirtį pasauliui itin gerai suvokti leido Czesławas Miłoszas (jo 100-mečiui skiriama ši knyga), Heinrichas Böllis, Günteris Grassas, Milanas Kundera, Rexas Warneris, George‘as Orwellas, Zygmuntas Baumanas, Primo Levi, Balys Sruoga.
Pustrečio šimto puslapių knyga iliustruota Sigutės Chlebinskaitės. Įdomiai grafiškai stilizuoti profesoriaus inicialai „LD“.
Leidinyje – septyni skyriai, kurių pradžios puslapiai nenurodomi turbūt tyčia (viena vertus, įdomus ir dailus dizaino sprendimas, kita vertus – smagi užuomina į knygos pavadinimą apie vaizduotę ir atmintį). Tai – „Niccolò Machiavellis: demonizuotas humanistas ar moderniosios politikos monstras“, „Moderniųjų jausmų sociogenezė: meilė ir draugystė Miguelio de Cervanteso "Don Kichote" ir Williamo Shakespeare‘o "Romeo ir Džiuljetoje“, „Užmirštasis konservatizmas, arba Kokia moralinė vaizduotė konstruoja utopijas ir distopijas?“, „Liberalioji atmintis ir jos nacionalinės versijos: Rexas Warneris ir Milanas Kundera“, „George‘as Orwellas: neapykantos anatomija“, „Czesławas Miłoszas: prievarta ir stilius“, „Modernybės krizė ir nejautros epocha, arba Gyvenimas pagal Zygmuntą Baumaną“.
Knygos epigrafu pasirinktas Michailo Bachtino dienoraščio 1943 m. įrašas, primenantis mums, kad „melas – šiuolaikiškiausia ir aktualiausia blogio forma. (...) Dar nėra jėgos formos (galio, valdžios) be neišvengiamojo melo ingrediento. Aklumas prasminės idealios būties atžvilgiu (nesvarbu, ar kas nors žino ją, ar ne). Apgautasis paverčiamas daiktu. Tai – vienas iš smurto ir žmogaus sudaiktinimo būdų“ (p. 7).
Knygoje L. Donskis ištobulintą savo erudiciją ir pajautą pasitelkia nagrinėdamas jau anksčiau mėgtą utopijų temą. „Svarbiausia tai, kad klasikinė literatūra geriau negu kas nors kitas leidžia mums tyrinėti moderniąją moralinę vaizduotę ir įžvelgti tą įtampos prigimtį tarp vertybės ir tiesos. Tą patį pasakytume ir apie moderniąją literatūrą, kurią galėtume apibūdinti kaip prieštaringų pasaulio ir žmonijos vizijų mūšio lauką“ („Pratarmė“, p. 13).
Pasak profesoriaus, ši knyga atsirado manant, kad „šiandien politikos mokslų studentai ir politikai turėtų studijuoti klasikinę literatūrą daug įdėmiau negu kada nors anksčiau“ (p. 15). Manyčiau, jog ši įžvalga tinka ne tik politologams bei politikams, bet ir plačiam intelektualų ratui.
22 knygų (15 lietuvių ir 7 anglų kalbomis) autorius, 5 sudarytojas (anglų kalba) L. Donskis paliečia daug įvairių ir be galo įdomių temų. Akademiniame diskurse mažai nagrinėta ketmano tema. Tai – „seniai žinomas Islamo principas, nors jis kildintinas iš senovės persų kultūros, o pats tarpimas įleidęs šaknis į persų kalbą. Remdamasis ketmanu musulmonas turi teisę slėpti savo tikrąjį tikėjimą. Kilus rimtam pavojui jo garbei ir gyvybei, galima laikinai tarsi priimti netikrą tikėjimą ir simuliuoti svetimos dogmos išpažinimą. (...) Pakanka prisiminti nikodemitus Romos imperijoje, kurie buvo užsimaskavę krikščionys – beje, kai kurie Renesanso humanistai manė, jog paties Senekos būta nikodemito. Kitas pavyzdys būtų XV a. Ispanijos marranos – slaptieji žydai, tarsi atsivertę į krikščionybę, o iš tikrųjų slapta praktikavę judaizmą“ (p. 181, 183). Ketmano fenomenas būdingas ir tarybinei Lietuvai, kai daugeliui žmonių, viduje buvus maištininkais, teko apsimetinėti „dorais tarybiniais piliečiais“.
Šiek tiek nesutinku su profesoriumi, kad vienas žymiausių Islamo filosofų persas Sadra „turėjo vaidinti pagarbumą, gilų religingumą ir absoliutų paklusnumą muloms, kol šie sušvelnino kontrolę ir galiausiai liovėsi kontroliuoti pasitikėdami jo atsidavimu“ (p. 182). Būtent taip Sadrą 1865 m. knygoje „Les religions et les philosophies dans l‘Asie“ aprašė grafas Josephas Arthuras de Gobineau (1816-1882), garsėjęs kaip mokslinio rasizmo pradininkas. Tas pats „rasizmo antropologijos tėvas“, kaip pripažįsta L. Donskis, parašė ir „Esė apie žmonijos rasių nelygybę“ (1853-1855). Šioje knygoje arijų rasė skelbiama aukščiausiąja. J.A. de Gobineau apšmeižė Sadrą. Mulla Sadra (Sadr ad Din Muhammad Širazi, 1571-1641) buvo kertinė Irano kultūrinio renesanso figūra. Pasak Oliverio Leamano, „Mulla Sadra buvo svarbiausias ir įtakingiausias filosofas Islamo pasaulyje per pastaruosius 400 metų“. Tačiau rasistas J.A. de Gobineau, anot L. Donskio, „pavojingas ir grėslus rašytojas“ (p. 182), rašė, kad „Sadro filosofija neturėjo savyje nieko nauja“. Netiesa, ir tai ketinu įrodyti kita proga.
Iš tikro ketmanas - ta pati taqiyya, arabų kalba „dorybė, pasišventimas“, aprašytas Korane (16:106, 3:28), - savojo tikėjimo slėpimas, kai tai būtina, kai reikia saugotis priešų, persekiotojų (jokiu būdu negalima naudoti taqiyya, kai tikėjimo slėpimas išgelbėtų tavo, o pražudytų kito gyvybę). Mokslininkų manymu, šio ketmano / taqiyya fenomeno pagrindimas - Jėzaus posakis, liepiantis „nebarstyti savo perlų kiaulėms ir neduoti šventenybių šunims, kad apsisukę nesudraskytų jūsų“. Nuo seno metafizikai (tarp jų ir Sadra) suvokė, kad šventus dalykus reikia atskleisti tik tiems, kurie sugeba priimti, o ne tiems, kas, nieko nesuprasdami, įžvelgia tik piktinimą.