Nežinia, gerai, ar ne, bet knygoje atsiribojama nuo „specialistų dėmesio reikalaujančių problemų – kūno ir dvasios ligų, priklausomybių, smurto, išnaudojimo ir kitokios skaudžios patirties“ (p. 9). Nepaliečiama ir pedofilijos tema.
Knygoje – keli skyriai: „Mokslas ir pažinimas“, „Religija ir dvasingumas“, „Darbas ir pareigos“, „Tėvai ir savarankiškumas“, „Draugai ir bendraamžiai“.
Tėvo jėzuito Antano Saulaičio SJ, regis, atskirai pristatyti nereikia. Tai – visų mylimas kunigas, kurį laiką savo buvimu ir dvasine pagalba džiuginęs Lietuvos žmones, o dabar keletą metų gyvenantis „savotiškoje tremtyje“ – Čikagoje, Lemonte.
Tai, kad Antanas Saulaitis meistriškai valdo žodį, turi savitą kalbėjimo būdą, subtilią humoro pajautą, matėme jo ankstesnėse knygose „Lietuvių misijos Amazonėje“ („Efrata“, 2002), „Piktas Dievas yra miręs“ („Aidai“, 2003), kt.
Įdomu, kad Antanas Saulaitis SJ ir į mokslą, ir į religijas, pvz., į Islamą, žvelgia išmintingai ir tolerantiškai, sakyčiau, pasitelkdamas palaimintojo Jono Pauliaus II žvilgsnį: „[...] islamas ir krikščionybė turi daug daugiau ryšių, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio“ (p. 26). A. Saulaitis paneigia kai kuriuos Vakarų mentaliteto mitus, kad Islamas draudžia domėtis mokslu ar yra susijęs su terorizmu. Teroristai - tai nusikaltėliai, o ne konkretaus tikėjimo išpažinėjai.
Tikras tikintysis, krikščionis, manau, yra tas, kuris nuolat kvestionuoja savo tikėjimą, jį atnaujina. A. Saulaitis smalsiems skaitytojams pateikia ir kai kurių faktų apie celibatą Bažnyčioje: „vedę kunigai Vakarų bažnyčioje buvo įprastas dalykas iki XIII ar XIV a., Rytų bažnyčioje jų yra ir šiandien. Net Rytų apeigų katalikų – vengrų, ukrainiečių – kunigai ir šiandien būna vedę, nors yra katalikai [...]“ (p. 80) ir iškelia retorišką klausimą: „galbūt krikščioniškam gyvenimui neprieštarauja tai, kad ir vyrai, ir moterys imasi kunigo, diakono ar vyskupo tarnybos?“ (p. 81). O atsinaujinimo išties reikia visose gyvenimo srityse.