K. Vonnegutą įsiminiau nuo pirmosios jo knygos lietuvių kalba, kai perskaičiau, jog „ten, aukštai, kažkas tave myli“. „Kitos knygos“ kaip reikiant darbuojasi prie staklių, platindamos vonegutomaniją Lietuvoje: tai – jau šešta šios leidyklos išleista K. Vonneguto knyga. Šįkart – ne romanas, nors ir K. Vonneguto romanai neturi tokio painumo kaip J. Joyce’o ar M. Prousto tomai.
Kadangi K. Vonnegutas savęs fantastu nevadino, vadinasi, jis tikrai buvo fantastas (remiantis vonegutiška antilogika). Taigi niekas, apie ką jis rašė 1950–1968 m. (šiais metais parašyti apsakymai pateko į knygą), neišsipildys. Nebus ateityje planetos, perpildytos žmonių, kurie, naudodamiesi naujausiais medicinos laimėjimais, gali gyventi amžinai ir kuriems uždrausta daugintis. Vadinasi – toliau sėkmingai dauginsimės ir mirsim. Ir vonegutiškų piliulių, sekso malonumą paverčiančių beskoniu, nebus. Valio! Nebus ir Malonios savižudybės centro (nors nacių išrastą eutanaziją kai kas labai propaguoja). Deja, nebus ir Bilio Poeto, gangsterio, šio centro darbuotojoms siuntinėjančio ezoteriškai nešvankius eilėraštukus, pvz.: „Kaip aš jus myliu, to neapskaičiuoti. / Į gylį myliu ir į aukštį, plotį. / Kurio ir mano siela neištartų – / Lig pabaigos Buvimo, lig Palaimos vartų“ (p. 75; beje, šį ir kitus K. Vonneguto eiliuotus tekstus vertė Domantas Razauskas).
Per 55 rašymo metus K. Vonnegutas sukūrė ne tik savitą stilių, bet ir sugebėjimą paprastai, lengva, šmaikščia kalba pasakoti apie esmingiausius žmoniją graužiančius klausimus. Galbūt jam tai pavyko todėl, kad nepažinojo „rašytojo, kurio žmona būtų negraži“ (p. 16)?
400 puslapių kaifo. Įvynioto į žvitrią žodiją, parodijos veidrodžius.