Rašytojas patraukia tuo, kad kreipiasi į mus betarpiškai lyg autoritetingas bičiulis ar mokytojas. Žinoma, jis griežtas ir reiklus. Tačiau galima suprasti: juk jo tikslas – suformuluoti gera darymo taisykles, padėti mums atsikratyti ydų, o viena didžiausių ydų, jo galva, yra nedėkingumas. Antra vertus, nenoras daryti gera irgi yra yda“ (p. 8).
Šis Lucijaus Anėjaus Senekos (4 m. pr. Kr. – 65 m. po Kr.) traktatas skirtas jo draugui Kvintui Ebucijui Liberaliui. Knygos pabaigoje, kaip ir kitose leidyklos „Metodika“ leistose Senekos knygose, pateikiamas tikrinių vardų žodynėlis.
„Nedidžiadvasis vyras daro gera ir praranda, didžiadvasis vyras praranda ir vėl daro gera“ (p. 198), - konstatuoja mąstytojas ir niūrokai priduria: „Visi esame nedėkingi. Tegul kiekvienas paklausia savęs, pasirodys, jog jis skundžiasi kokiu nors nedėkinguoju. O juk negali būti, kad visi skųstųsi, jei nereikėtų skųstis visais. Vadinasi, visi yra nedėkingi. Ir godūs visi, ir pikti visi, ir bailūs visi, o labiausiai tie, kurie atrodo drąsūs. Pridurk: ir garbėtroškos visi, ir nedori. Bet nereikia ant visų pykti, atleisk jiems, visi eina iš proto“ (p. 132).
Šis jo traktatas suskirstytas į septynias knygas, kiekviena jų – į keliasdešimt pastraipų, kurias visas galima cituoti. Sunku būti geram, bet šią knygą perskaityti neturėtų būti taip sunku. Seneka piktinosi epikūrininkais, kuriems dorybė buvo malonumų tarnaitė. „Dorybės savastis yra geradarystės teikimas, o didžiausia gėda – ją teikti dėl kokio nors kito dalyko, o ne dėl paties davimo. (...) Ne geradarystė, kai žvalgomasi turto“ (p. 83).