Pirmasis dabarties lietuvių krivis Jaunius - J. Trinkūnas (g. 1939) - ant Gedimino kapo kalno Vilniuje įšventintas po 600 metų pertraukos – 2002-aisiais. Religijotyrininkas Gintaras Beresnevičius šį įvykį pavadino reikšmingu Europai. Suprantama, tai – vienas svarbiausių Tradicijos atkūrimo dalykų. Etnologas, folkloro tyrinėtojas J. Trinkūnas yra išleidęs knygas „Of Gods and Holidays. The Baltic Heritage“ („Tvermė“, 1999), „Baltų tikėjimas. Lietuvių pasaulėjauta, papročiai, apeigos, ženklai“ (Diemedžio leidykla, 2000), „Po Romuvos ženklu. Mūsų tikėjimas šiandien“ („Floramedia Baltic“, 2001), „Žodžiai mūsų dievams ir deivėms“ („Romuva“, 2007), „Lietuvių senosios religijos kelias“ („Asveja“, 2009); taip pat yra Michaelo Yorko knygos „Pagoniškoji teologija“ („Asveja“, 2008) mokslinis redaktorius. I. Trinkūnienė kartu su J. Trinkūnu 1990 m. įkūrė baltiško apeiginio folkloro kolektyvą „Kūlgrinda“, išleidusį beveik dešimtį albumų. Vienas įspūdingiausių – „Prūsų giesmės“ (2005), kuriame dainuojama rekonstruota prūsų kalba. Dabar Lietuvoje yra apie 30 „Romuvos“ bendruomenių.
Knygoje J. Trinkūnas atskleidžia, kas yra senovės baltų tikėjimas, bet įdėmiam jos skaitytojui gali pasirodyti, kad tai taip ir nėra išaiškinama. „Baltų religija – tai prigimtinis lietuvių tikėjimas, vadinamas įvairiai, kartais pagonybe arba senovės lietuvių religija. (...) Kodėl baltų? Todėl, kad mūsų religinis paveldas bendras ne tik lietuviams, bet ir latviams, prūsams bei gudams. Trumpai savo religiją vadiname Romuva. (...) Namų alkų įrengimo galima pasimokyti ir iš induistų“ (p. 7, 27). Galima konstatuoti, kad tai – eklektiškas tikėjimas, atgaivintas 1930 m. Domo Šidlausko-Visuomio (1878–1944) ir istoriko, žurnalisto, „Lietuvos heraldikos“ autoriaus, Lietuvos bajorų draugijos organizatoriaus Jono Gedimino Beržanskio-Klausučio (1862–1936). Pastarasis su Vincu Kudirka įsteigė „Varpą“ ir save laikė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino palikuonimi. D. Šidlauskas-Visuomis rašė įvairiems leidiniams, plėtojo idėją istorinėse baltų žemėse atkurti LDK, bandė susieti baltų tradicijos puoselėjimą su krikščionybės elementais (apie tai „Romuva“ nutyli). 1926 m. išleista knyga „Visuomybė, naujos, tyros tikybos mokslas, dorovė, apeigos ir organizacija“ – romuviečių „biblija“. Beje, Visuomio slapyvardis pasiskolintas iš Vydūno „Prabočių šešėlių“ žynio.
Pribloškia didžiulis lietuvių liaudies dainų lobynas (apie 700 000!), šventviečių (alkų) kiekis (vien Vykintas Vaitkevičius jų aptiko ir aprašė apie 2500). J. Trinkūno pasakojimai apie darną, dorovę, pagarbą protėviams – senovinis etikos kodeksas, kurį galime rasti bet kurioje religijoje. Stebina visiškai „nedalyvaujantis“ latvių tikėjimo – dievturybos (Dievturība, plačiau www.dievturi.org) – vaidmuo. Nejau latviai – konkurentai? Dievturybą (tiksliau, Dievturių bažnyčią Latvijoje) 1926 m. įkūrė Ernestas Brastinis (1892–1941) – dailininkas, menotyrininkas, publicistas. Gudų pagonybė pripažįstama, nors jie ir nėra baltai. Vis dėlto atsiranda pseudomokslinių teorijų, teigiančių, kad gudai – tai gotai, t. y. mes esame gotų palikuonys, o kai kurie baltarusių nacionalistai save vadina litvinais, „tikraisiais lietuviais“. Kalbininkas Simas Karaliūnas (g. 1936), daugiausia tiriantis baltų ir slavų kalbų bendrybes ir skirtumus, dvitomyje „Baltų praeitis istoriniuose šaltiniuose“ (Lietuvių kalbos institutas, 2004–2005) įrodo, kad gudai su gotais nesusiję. O Lietuvoje ir toliau sklinda pseudoistorinės „Sarmatijos“ („Baltų Atlantidos“, www.sarmatija.lt) idėjos, nors jų šalininkai nė neketina gilintis į tikrų, ne pseudomokslininkų atliktus tyrimus. Vadinamasis „gedgaudizmas“ ir „statkutizmas“ plinta. Deja, juo palyginti neseniai užsikrėtė ir J. Trinkūnas. „Truputis istorijos. 523 metais Honedoje (Balgoje) įvyko didysis prūsų susirinkimas. Krivis Brutenis paskelbė dievų įsakymus, kaip žmonės turi kartu gyventi. Brutenis įrengė svarbiausių dievų buveinę Romuvoje, kur augo didžiulis ąžuolas. Ąžuole įtaisė Patulo, Perkūno ir Patrimpo stabus. Priešais Perkūno stabą be paliovos degė ąžuolinių malkų Ugnis. Tuo metu įtvirtinta krivių ir vaidilučių institucija“ (p. 10). Balgos (pr. balgnan – „balnas“) pilis yra Varmėje (dab. Rusija, Kaliningrado sritis), vienos iš senųjų prūsų – varmių – žemėje. Ši pilis (vok. Honeda) paminėta 1239 m., ją užėmus kryžiuočiams. Vėliau rusai pervadino vietovę į Vesioloje. Vienuolis dominikonas Simonas Grunau 1529 m. „Prūsijos kronikoje“ rašo apie gotus VI amžiuje. Tiesa, pasak Rimanto Jaso (1929-2002; http://lt.wikipedia.org/wiki/Rimantas_Jasas) ir Norberto Vėliaus (1938-1996, http://lt.wikipedia.org/wiki/Norbertas_V%C4%97lius), S. Grunau „į savo didžiulį veikalą įtraukė, savitai perdirbdamas, daugybę istorijos mokslui žinomų šaltinių“, o susipažinęs su jais „operavo jų duomenimis nepaisydamas chronologinio nuoseklumo, traktavo juos visiškai savavališkai, pildė išgalvotais dalykais, kuriuos pateikė su dideliu pasitikėjimu“ (BRMŠ II, p. 36).
J. Trinkūno knygos, skatinančios polemizuoti, apžvalgos pabaigoje norėčiau paminėti, kad nepelnytai pamiršti rusų pagonys, kurių tikėjimas buvo labai artimas senovės baltams (bet, matyt, rusofobija nugali). Tinklalapyje www.paganism.ru V. M. Skirda ir kiti autoriai daug rašo apie tą patį, ką mini ir J. Trinkūnas. Pvz., straipsnyje „Darna – mitologinės realybės archetipas“ aiškinama, kad „darnos mokymas – apie būties pusiausvyrą tarp „griaunančių“ ir „kūriančių“, tiksliau, „Pasaulį keičiančių“ ir „Gamtos jėgų“. Rusų (slavų) pagonys garbino Perūną (Perkūno atitikmuo), kuriam kunigaikštis Volodimiras I Sviatoslavičius (960–1015) prieš Kijevo Rusios krikštą 988 m. sostinėje pastatė stabą.
Patolas, Perkūnas ir Patrimpas pagal Simoną Grunau.
„Ką žinote apie pagonis?“ – „Klausimėlyje“ teiravosi žurnalistas Juras Jankevičius. Vienas iš topinių atsakymų: „Jie yra katalikai“. O gal ne tiek jau daug nusigrybauta, turint galvoje, kad eklektinis darinys netapatus gyvai Tradicijai, kurią išlaikė Islamas, judaizmas, krikščionybė, zoroastrizmas ir kai kurios kitos religijos. Anksčiau griežtai atsisakydavau baltus vadinti pagonimis, bet nuo šiol juos vadinsiu tik taip (žodis "pagonis" jokiu būdu nėra įžeidimas; taip save vadina skandinavų ir kitų šalių pagonys, apie tai rašoma ir "Pagoniškoje teologijoje").http://www.romuva.lt