Knygos tekstas – poetiškas, lakoniškas, kiekviename sakinyje jaučiamas autorės suvalgytas pūdas druskos. „Su metais daugėja žinių ir patirties. Išmoksti atskirti tamsą nuo nakties. Ryto aušra vėl ir vėl apšvies Žemę – tuo nuostabiu Šviesos žaismo spinduliu Dvasioje“ (p. 3).
Kas yra dvasingumas? Tai „spindinti šviesa, kuri mato viską“ (p. 5). Gal tai susiję ir su ateiviais iš kosmoso? Knygoje Jadvyga pasakoja apie pirmąjį susitikimą su kitos civilizacijos pasiuntiniais, įvykusį 1985-aisiais apie 21 val.: „Mane apšvietė ryški šviesa. Virš namų, toliau į šiaurę mačiau du atskirus raudonai-violetinius rutulius ir... priešais mane, kitoje gavės pusėje, matau „sidabrinius kosmonautus“. (...) Vengiau susitikimo su „kosmonautais“, o gal tai karinio dalinio „lakūnai“. (...) Jie tolo nuo manęs ir didelėje šviesoje išnyko. (...) Vėl pamačiau tuos du raudonai-violetinius rutulius tolstant į vakarų pusę. Man spiegė ausyse, ir jaučiau didelę tuštumą. Praėjus kelioms dienoms atsiguliau į ligoninę dėl karščiavimo“ (p. 5). Po kelių mėnesių Jadvyga vėl pamatė „sidabrinę saulę“, artėjusią ir padovanojusią „sidabrinį apvalų skydą su ornamentais. Buvau palaimoje, nes supratau: man dovanoja kosminę apsaugą. (...) Žiūrėjau pro autobuso langą ir vienu metu mačiau kelias erdves. (...) Gyvenau dvigubą gyvenimą. Bijojau prisipažinti ar papasakoti kam nors, kas vyksta su manim. Bet ateina riba, kaip būtinai nori pasipasakoti. Taip pradėjau rašyti. Iš pradžių buvo lyg žaidimas. Vėliau liko normalu matyti vizijas“ (p. 6).
Pasak Jadvygos, kiekvienas žmogus yra aiškiaregys, tik kartais bijantis nepažįstamoje erdvėje atidaryti duris (iškart prisimenu Aldouso Huxley’o „Suvokimo duris“, 1954-uosius ir grupę „The Doors“, bet apie narkotikus nėra nė kalbos), kurioms reikalinga trejybė – „RAKTAS, o tai žinios, tikėjimas ir žinojimas“ (p. 7).
Jadvyga rašo, kad tik laisvas žmogus gali įgyvendinti kitus pagrindinius gyvenimo dalykus – protą, dorybę ir moralę. „Kryžių uždeda pikti žmonės. Vieni – suklumpa, kiti pakyla ir žino daugiau jau iš patirties. Gyvenimo būtinybė – išlikti žmogumi. Baimė verčia protauti. Gyvenimas – tai kelias, o ne tikslas. (...) Numirti bet kas moka. Reikalinga išmokti gyventi“ (p. 13).
„Ar pastebėjote, kaip žmogus apgyvendinamas rūmuose, bet į vieną kambarį liepia neiti? Va čia kosminiai Mokytojai yra pateikę labai daug žinių. Ta karalaitė yra mūsų sielos buvę gyvenimai. (...) Sapnai – mums rašomi laiškai iš tolimos praeities. (...) Angelas suteikia galimybę pasikeisti per ligą, nelaimę, netektį. Tai mokslas, kuris išmokstamas gyvenimo universitete“ (p. 9).