Leidykla „Kitos knygos“ kartu su leidykla „Knygius“ serijoje „Iš arčiau“ ką tik išleido vieną įdomiausių pastarujų metų reiškinių nagrinėjančią knygą – „WikiLeaks. Atskleidžiant Juliano Assange’o karą su slaptumu“ („WikiLeaks: Inside Julian Assange’s War on Secrecy“, 2011). Jos autoriai – britų dienraščio „The Guardian“ žurnalistai Davidas Leighas ir Luke’as Hardingas. Knyga išleista simboliniu metu – netrukus, spalio 7-ąją, sukanka dešimt metų, kai JAV pradėjo visuotinį „karą su teroru“ (war on terror, war on terrorism, global war on terror), per kurį jau žuvo daugiau kaip milijonas žmonių. Knygoje – 18 skyrių ir priedas, kuriame pateikiami kai kurie JAV ambasadų susirašinėjimo dokumentai. Vienas jų (2009 m. liepos 27 d.) vadinasi beveik komiškai (tiesa, prisiminus, jog neseniai Tunise buvo nuversta valdžia, darosi nebejuokinga – tikriausiai viskas planuota iš anksto): „Pernelyg prašmatnus Tuniso prezidento žento gyvenimo būdas, įskaitant prijaukintą tigrą“. 2008 m. balandžio 20 d. dokumentas skamba kur kas grėsmingiau: „Saudo Arabijos karalius ragina JAV pulti Iraną“.
Abu knygos autoriai – patyrę žurnalistai. D. Leighas tiriamojoje žurnalistikoje išgarsėjo dar 8-ajame dešimtmetyje. 1988 m. jis išleido knygą „Wilsono sąmokslas“ apie britų slaptųjų tarnybų bandymus destabilizuoti Jungtinės Karalystės premjero Haroldo Wilsono (1916–1995) vyriausybę. Nuo 2006 m. D. Leighas dėsto žurnalistiką Londono universitete, yra apdovanotas Paulo Footo premija už korupcinių ryšių atskleidimą. L. Hardingas 2011 m. tapo pirmuoju užsienio žurnalistu, kurio nuo Šaltojo karo pabaigos neįsileido Rusija: šis „The Guardian“ žurnalistas aprašė galimus Vladimiro Putino turtus ir jo galimas sąsajas su Aleksandro Litvinenkos žmogžudyste.
Šioje knygoje abu žurnalistikos asai pateikia daug įdomios informacijos apie bene paslaptingiausią šių dienų asmenybę. Julianas Paulas Assange’as (g. 1971) – australų hakeris, išgarsėjęs 2010-ųjų balandį, kai paviešino 2007 m. liepos 12-osios žudynių Bagdade, kurių metu amerikiečių kareiviai iš „Apache“ sraigtasparnio sušaudė keliolika taikių irakiečių, tarp kurių buvo žurnalistų (pvz., „Reuters“ žurnalistas Namiras Noor-Eldeenas) ir vaikų, ištrauką, pavadintą „Collateral Murder?“ („Atsitiktinė žmogžudystė?“). „YouTube“ ši filmuota medžiaga peržiūrėta jau beveik 12 milijonų kartų. Žudynės vyko Rytų Bagdado viešoje aikštėje ir sukrėtė visą pasaulį. Knygoje rašoma: „Tačiau galėjo apskritai nebūti jokių diskusijų, jei ne vienas jaunas JAV armijos karys, nusprendęs, kad šiuos kadrus privalo pamatyti pasaulis, ir jei ne Assange’as, ryžęsis juos parodyti viešai. Nuo šios akimirkos Amerikos karių dažnai iš oro sėjamą mirtį JAV visuomenė vertins nebe taip atsainiai. Būtent tai ir reiškia žodžio laisvė. Daugelio žmonių akimis Assange’as nusipelno būti laikomas didvyriu“ (p. 78).
„WikiLeaks“ pradžia, kaip pasakoja D. Leighas ir L. Hardingas, buvo dar 2006-aisiais atidarytas tinklalapis, prie kurio atsiradimo prisidėjo ne tik J. Assange’as, bet ir disidentai, žurnalistai, matematikai, kompiuteristai iš JAV, Kinijos, Taivano, Europos, Australijos, Pietų Afrikos. 2010-aisiais, po „Atsitiktinės žmogžudystės?“, „WikiLeaks“ publikavo „Afganistano karo dienoraštį“ – daugiau kaip 76 900 slaptų dokumentų. Tų pačių metų spalį – beveik 400 000 dokumentų apie Irako karą. Lapkritį – JAV Valstybės departamento dokumentus. 2011-ųjų balandį „WikiLeaks“ paviešino 779 slaptus dokumentus, susijusius su Gvantanamo kaliniais.
Knyga šiuos ir kitus precedento neturėjusius įvykius parašyta profesionaliai, nenuobodi. Tai – šiuolaikinės, XXI a. tiriamosios žurnalistikos šedevras. D. Leigho pasakojimas įdomus tuo, kad būtent jis pirmasis vieno viešbučio kambaryje pamatė J. Assange’o rodomą minėtą vaizdo medžiagą iš Bagdado, nuo kurios prasidėjo skandalingoje „WikiLeaks“ istorija.
Ši knyga – tradicinės tiriamosios žurnalistikos ir programavimo aistruolių susidūrimas, neturintis precedento. Turbūt būtent dėl to daug kam kilo klausimų, ar išvis egzistuoja J. Assange’as (gal jis tėra žurnalistų išgalvota „antis“?), kiek patikima jo informacija (vaizdo medžiaga iš Bagdado tikrai nepanaši į Holivudo produkciją) ir kas toliau? Informacijos nutekinimas tapo savotiška mada visame pasaulyje, ir tai sukėlė kai kurių asmenų bei organizacijų nemažą pasipiktinimo audrą tiek mūsų šalyje, tiek kitose valstybėse.
D. Leighas viename interviu pasakoja: „Kaip kompiuteristas Assange’as yra genijus. Kaip žurnalistas – mėgėjas. Bet mes, vidutinio amžiaus įprastiniai žurnalistai, iš jo daug pasimokėme. Nemanau, kad Julianas yra nusiteikęs prieš Ameriką. Mano galva, jis yra prieš visus. Kai perskaitai nutekėjusią iš JAV informaciją, viena vertus, matai, kokia tai supergalybė ta Amerika, kita vertus – akivaizdu, kad ji daro daugybę klaidų. Sarah Palin mielai nušautų J. Assange’ą kaip Osamą bin Ladeną dar ir dėl to, kad J. Assange’as rodo daugiau simpatijų Rusijai nei Amerikai.“
Kaip D. Leighas teigia per „Skype“ padarytame interviu (http://techcrunch.com/2011/02/12/the-guardians-david-leigh-talks-about-julian-assange-and-wikileaks), nebuvo lengva rašyti knygą, turint 300 milijonų žodžių nutekintų „WikiLeaks“ tekstų. „Daug išmokau iš Juliano. Kita vertus, jis nemažai išmoko iš profesionalių žurnalistų – pavyzdžiui, labiau saugoti šaltinius, paslėpti jų vardus, pakeisti juos.“
„WikiLeaks“ tęsia savo darbus. Neseniai „nutekėjo“ (nežinia, ar tikra) informacija, kad V. Putinas Vengrijoje įsigijęs aviakompaniją „Malev“, o Azerbaidžano musulmonų veikėjas Allachšukiuras Pašazade neva buvęs KGB pulkininkas. „Nutekėjo“ informacijos ir apie Lietuvos politikus, žiniasklaidos magnatus. Ar ja verta tikėti? Ko gero, atsakymą žino nebent J. Assange’as.