Reikia pažymėti, kad 140 puslapių knygelė – labai neprasto dizaino: tartum medžiaginiu viršeliu, nedidelė, patogi skaityti.
P. Mollerupas – vadybos magistras, technologijos mokslų daktaras, komunikacinio dizaino profesorius Australijoje ir tiesiog dizaino profesorius Oslo menų akademijoje. 1974-1988 m. leido žurnalus „Mobilia Design Magazine“ ir „Tools Design Journal“. Gavo ne vieną apdovanojimą.
Ši knyga – jo pirmoji, pirmąsyk išleista dar 1986 m. Kopenhagoje („Design att leva med“). Vėliau pasirodė knygos „Niekada nėra per gerai“ (1992), „Atsakymai į dešimt klausimų apie dizainą ir vizualumą“ (1998), „Aukščiausio lygio ženklai: Taksonomijos ir prekės ženklų istorija“ (1997), „Sustumiami objektai: Erdvės taupymo dizainas“ (2001) ir kt. Profesorius turi tinklalapį www.permollerup.com, kuriame susidomėjusieji gali rasti naudingų dalykų.
O ko gi gali rašytojas ir skaitytojas išmokti iš dizaino tyrinėtojo? Ko gero, kiekvienas geras rašytojas, poetas, dramaturgas, prozininkas yra ir savotiškas teksto dizaineris. „Mes nesitenkiname vien naudingais daiktais. (...) Dizainas tenkina ir psichologinius, ir socialinius poreikius. (...) Patys daiktai nėra visai niekuo dėti: jie taip pat mums daro įtaką. Kurdami dizainą, kuriame pasaulį, kuris, savo ruožtu, formuoja ir mus“, - teigia P. Mollerupas (p. 7).
„Ant sprando užsėdę daiktai jodo žmoniją“, - rašė amerikiečių filosofas transcendentalistas Ralphas Waldo Emersonas. Daiktų šioje knygoje – apstu. Visi jie komentuojami autoriaus, o tekstas pagardinamas daugybė žymių žmonių citatomis. Tartum sekdamas kanadiečių filosofu Jeanu Baudrillardu, P. Mollerupas parodo, jog visi daiktai tėra žmogaus tęsiniai, ekstensijos, be kurių mes gyventi negalime. Tiesa, P. Mollerupo požiūris optimistiškesnis nei J. Baudrillardo. Jei pastarajam visi daiktai – simuliakrai, tai knygos autorius į juos žiūri kur kas paprasčiau: „Daiktai yra įrankiai, o visi įrankiai padidina įgimtus žmogaus sugebėjimus“ (p. 8).
Pasak P. Mollerupo, „dizainas – tai žmonių sukurtų daiktų radimasis apskritai“ (p. 10). Vadinasi, geras eilėraštis ar kitas literatūros kūrinys – taip pat dizainas. Prie šios išvados rekomenduoju perskaityti dvigubą skyrelį „Ornamentas ir nusikaltimas“, kuriame pasakojama apie austrų architekto Adolfo Looso (1870-1933) to paties pavadinimo 1908 m. esė. Jame padėtas lygybės ženklas tarp ornamento ir nusikaltimo, nes esą ornamentas – „tai iššvaistytos darbo jėgos, taigi ir netausojama sveikata“ (p. 72). Šioje vietoje akivaizdžiai susikerta eurocentristinis, vakarietiškasis ir rytietiškasis požiūriai (vien ko verta Islamo architektūra bei ornamentiška šios civilizacijos literatūra). Kuris laimi? Manau, ginčas tebesitęsia, nors Rytai prie Vakarų priartėjo gana smarkiai.