Pasak N. Kardelio, „Lietuva niekada nebuvo filosofų kraštas. Visada likdavo filosofijos paraštėse. Bet retsykiais – kartą per šimtmetį – ir ji pagimdo minties milžinų. Turiu galvoje Arvydą Šliogerį“ (p. 7). N. Kardelis „Lietuviškąsias paraštes“ pristato kaip filosofo įvairiu metu rašytų tekstų – esė, recenzijų, interviu ir didesnių filosofinių studijų – rinktinę, „kurioje žodis „paraštė“, figūruojantis knygos pavadinime, įgyja daugybę netikėtų, įvairiausiais būdais susipinančių, neretai net priešingų ir prieštaringų prasmių, kurių semantinė interferencija tik atskleidžia, jog filosofas šioje knygoje kalba toli gražu ne apie marginalius, bet priešingai – apie svarbiausius, esmingiausius dalykus, sudarančius patį filosofavimo ir visos mūsų žmogiškos patirties centrą“ (p. 8).
Svarstydamas apie baltas varnas, „paraštines“ (ir tuo metu centrines) Lietuvos asmenybes, A. Šliogeris daro išvadą, kad „dauguma iškilių, Lietuvos kultūrai itin nusipelnusių žmonių, tokių kaip laisvos asmenybės etalonu laikomas Vytautas Kavolis, savame krašte neišvengiamai priversti likti paraštės žmonėmis tik dėl to, kad pati Lietuva yra paraštės šalis“ (p. 15).
Antrojoje „Lietuviškųjų paraščių“ dalyje A. Šliogeris svarsto seserų dvynių - filosofijos ir fotosofijos - klausimą. Fotosofija mąstytojui – „Dievo akis“. „Matantis mąstytojas ir mąstantis mąstytojas labai panašūs ir tuo, kad jie be išlygų gerbia nežmogiškų daiktų paslaptį ir autonomiją, visada išlaikydami pagarbų atstumą tarp savęs ir to daikto, su kuriuo jie, anot Šliogerio, susipažįsta, užuot, kaip įprasta technomoksle, siekdami jį pažinti tiesioginės intervencijos į daikto vidų būdu“ (p. 17).
Pirmoji ir trečioji rinktinės dalys, anot N. Kardelio, būdamos fotosofinės dalies „paraštės“, „knygos kompozicinės sąrangos požiūriu yra simetriškos, bet ši simetrija nėra absoliuti, monotoniška: „Lietuviški padūsavimai“, apskritai žvelgiant, parašyti minorine tonacija, o „Filotopijos horizontas“ – mažorine“ (p. 21).
Interviu su filosofu dr. Augustinu Dainiu forma parašytuose filosofiniuose pamąstymuose „Mano dievas yra šio pasaulio dievas“ A. Šliogeris netikėtai atsiveria ir save įvardija kaip religingą, „nors tradicines religingumo formas griežtai atmetantį žmogų“ (p. 23). Ši filosofinė A. Šliogerio išpažintis, mano galva, - vienas svarbiausių jo tekstų. Skyriuje „Mano dievas yra šio pasaulio dievas“ (p. 105-129) filosofas atvirai kalba apie savo pasaulėžiūrą. „Didmiesčio aš apskritai nemėgstu, man jis yra šėtono laboratorija, vėžinis auglys Žemės kūne ir sieloje, apokaliptinis darinys, kosminis Nekropolis. Galiu pasakyti, kad mano sielos priešas numeris vienas yra didmiestis ir didmiesčio žmogus, dirbtinis hominidas, toks Frankenšteinas, homunkulas, ar kaip jį pavadinti, nežinau, nes tai man yra pats šlykščiausias žmogaus tipas – nekropolitas. Jei norite jį pamatyti, žvilgterėkite į Ekraną. (...) Net Evangelijoje pasakyta: kas iš to, Turiste, jei įsigijai visą pasaulį, bet praradai savo sielą. Papildau: tapai gyvu lavonu, technozombiu“ (p. 107).
A.Šliogeris pasakoja, kad svarbiausias jam yra mąstytojas, „tikrų tikriausias mokytojas ir nepranokstama likimo dovana buvo ir lieka danas Sørenas Kierkegaard‘as. Štai Kierkegaard‘o atradimas man buvo tiesiog nušvitimas. (...) Jis buvo mano vedlys, mano Vergilijus, vedęs mane per visus devynis intelektinio pragaro ratus“ (p. 109).
Kaip A. Šliogeriui gimsta genialios idėjos? „Pirmiausia pasakysiu, kad aš nieko nekuriu, nesu kūrėjas net minimalia šio žodžio prasme, o rašau ne laboratorijoje, bet savo dešimties kvadratinių metrų narvelyje, kur sykiu ir miegu. Mano pirmas variantas būna ir paskutinis. Aš beveik netaisau savo tekstų“ (p. 115). Filosofas rašo ranka, parkeriu, o rašomąja mašinėle ar juolab kompiuteriu nesinaudoja. „Aš ir pats dažnai galvojau, o kam aš rašau knygas? Kam aš jas parašiau? Susigalvojau tokią mažą trijų P teoriją. Tai yra Pinigai, Publika ir Paslaptis“ (p. 118).
A.Šliogeris daug kalba apie savo tikėjimą, kuris atmeta krikščionybę, nes filosofas – „Debesų ir Upelių žmogus“ (p. 121-122). „Williamas Faulkneris pataiko į metafizinį dešimtuką, ištardamas štai kokius melancholiškus žodžius: visi mes esame tik nelaimingi kalės vaikai. (...) Šio pasaulio sandara nėra pati geriausia. Per daug joje, kaip sako Buda, kančios, per daug purvo, per daug kraujo, per daug neapykantos, per daug žiaurumo“ (p. 123).
Ši knyga – kiekvieno intelektualo puota ir dvasios atgaiva.