Pirmoji J. O‘Donohue knyga „Anam Cara: A Book of Celtic Wisdom“ (1997; gėlų kalba anam cara reiškia „sielos draugą“), tapo tarptautiniu bestseleriu, pasirodė ir lietuvių kalba („Anam čara: keltų pasaulio dvasinė išmintis“, „Tyto alba“, 2000). Kai 1982-2000 m. trukęs J. O‘Donohue kaip katalikų kunigo kelias baigėsi, bestselerio autorius nusiplėšė koloratkę ir iškeliavo į pasaulį (daugiausia klajojo keltams dvasia giminingose indėnų žemėse, t.y. JAV) dėstyti keltų išminties ir aplinkosaugos. Rašytojas iš viso išleido septynias knygas (dvi iš jų – poezijos), o vos baigęs „Palaiminimų knygą“ („Benedictus: A Book of Blessings“, 2007; šis variantas verstas iš amerikietiškojo „To Bless the Space Between Us: A Book of Blessings“, 2008), pasimirė. Po mirties pasirodė „Keturi elementai“ (2010, esė) ir „Atminties aidai“ (2011, ankstyvoji, 1994 m. surinkta, poezija). Tebegyvas tinklalapis www.johhonodonohue.com.
Kuo ši knyga galėtų būti įdomi tiems, kuriems nerūpi hei G. W. F. Hegelis, nei keltai? Ši knyga nėra viena tų „patarimų, išminties“ knygų, kurios užsiguli knygynuose ir kurių eilutės gula ant atvirukų (dabar greičiau – Facebooke).
Palaiminimas – universalus dalykas. Jis pirmiausia susijęs su šventumu, atgaila, Dievo valia, viltimi. Lietuviškasis palaiminimas susijęs su baltų mitologijos laime / laume. Angliškasis /germaniškasis – su germanų prokalbės *blōðisōjanan, - „krauju pažymėtas, šventas po tam tikrų apeigų“. Krikščioniškasis palaiminimas – iš lotynų kalbos benedīcere („linkėti gero, kalbėti gerai (apie asmenį)“). Judėjų „kunigo“ (kohain) palaiminimas (berakhah, birkat kohanim) – tai „rankų iškėlimas“ (nesiat kapayim, dukhanen). Islamas pats savaime laikomas „palaiminimu visai žmonijai“. Minėdami Pranašo Muhammado vardą, musulmonai dažnai ištaria žodžius „taika ir palaiminimas (baraka) nuo Jo“. Hinduistai palaiminimą vadina prasada, „maloninga dovana“, - paprastai tai yra maistas, palaimintas ir duodamas šventojo, mokytojo savo sekėjams. Daug palaiminimo formų esama įvairiose budizmo pakraipose.
„Palaiminimų knygoje“ yra visko, tai – gili ir tuo pačiu gana žemiška knyga. Ji suskirstyta į septynis skyrius („Pradžios“, „Troškimai“, „Slenksčiai“, „Sugrįžimai“, „Širdies būsenos“, „Pašaukimai“, „Po pabaigos“), kuriuose – 88 palaiminimai.
Kilnus it angelas,
Tave pažįsta iki pat šaknų,
Vis tikisi artimesnės draugystės,
Kad perkeltų tave per norų slenkstį, -
Atlėgs ten įtampa, ir palaimingą
Atokvėpį pajusi.
(„Sau, kurio nepažįsti“, p. 160-161)
Šie palaiminimai – įkvėpto poeto meistriškumo įrodymas. „Tegu visi angelai tave saugo ir su džiaugsmu globoja“ (p. 53). Šilta ir jauku. Palaiminimai skiriami ir ugnį šlovinant („Pradžioje buvo Žodis ugningas, buvo griausmingas trenksmas, ir iš nematomybės žaizdos pasipylė raudonas būties oras“, – įdomi Šventojo Rašto pradžios interpretacija, p. 31), ir su Erotu nesipykstant, ir draugystei, ir bendrystei, ir nebūčiai, ir slaugytojai („ligos pasaulį tu pažįsti...“, p. 157), ir žemdirbiui, ir kaliniui, ir praradusiam dvasios ramybę, ir narkomanui („perėjęs tiek nevilties užkardų“, p. 130), ir...
Atraskime pamirštą laiminimo meną, moko mus J. O‘Donohue knygos pabaigoje spausdinamame tokio paties pavadinimo esė (p. 201-232). Bandysim. Blogiau nebus.