Lietuviškojo Magelano „best of“ (recenzija be cenzūros)

Lietuviškojo Magelano „best of“ (recenzija be cenzūros)

2012 m. Gegužės 08 d., 00:08
Dainius Kinderis: Valgis. Meilė. Dvasia: 7 šalys, į kurias norisi grįžti (2012)
Dainius Kinderis – vienas žymiausių nūdienos lietuvių keliauninkų, leidžiantis knygas su prisiminimais beigi patarimais. Pirmosios dvi jo knygos buvo kiek konkretesnės – „Atgal į Afriką“ (Tyto alba, 2008) ir „Filipinai. Ugnies Žiedo kerai“ (Metodika, 2011). Naujausioji, kurios pavadinimas įtartinai primena Elizabeth Gilbert knygą „Valgyk, melskis, mylėk. Vienos moters visa ko paieškos Italijoje, Indijoje ir Indonezijoje“ (2006) ir filmą tokiu pat (tiksliau, antroji pavadinimo dalis išbraukta) pavadinimu (2010) su Julia Roberts, yra savotiškas „best of“ – atseit septynios geriausios pasaulyje vietos. Ką gi, skaitom ir vertinam.
Apokrifas neparašytam šventraščiui

Apokrifas neparašytam šventraščiui

2012 m. Gegužės 07 d., 23:56
Donaldas Kajokas: Kurčiam asiliukui: eilėraščiai (2011)
14-oji poeto, eseisto, prozininko Donaldo Kajoko knyga, skirtingai nei daugelis lietuvių poezijos knygų, gali tapti vieno vakaro skaitiniu (prie kurio vėliau tikrai norėsis grįžti, kai ką pasižymėti, kai ką „pagūglinti“). O tai, mano galva, poezijai – didžiausias komplimentas: meditacija, kontempliacija knygoje „Kurčiam asiliukui“ dera su necenzūriniu žodžiu, gana gausiomis dedikacijomis, pasižaidimais brūkšneliais ir kableliais (Eduardas Mieželaitis tai darė dar tada, kai D.Kajokas pirmosios knygos nebuvo išleidęs). DJ‘ų (diskžokėjų) terminija kalbant, ši knyga – geras mix‘as.
Žurnalas, kviečiantis gyventi garbingai

Žurnalas, kviečiantis gyventi garbingai

2012 m. Gegužės 07 d., 23:50
"Lietuvos bajoras", Nr. 18 (2012)
„Kas mes? Ką šioje Žemėje privalome atlikti? Kaip pragyventi mums skirtąją laiko atkarpą taip, kad ir protėviams, ir patiems, ir tiems, kurie liks gyventi po mūsų, nebūtų gėda?“ – klausia Redaktoriaus skiltyje Leonas Peleckis-Kaktavičius ir atsako: „Bajorų protėviai paliko mums didelių, gražių, įsimintinų, pamokančių žygdarbių, darbų, istorijų, legendų. Tiems, kurie jų dėka įgijo Bajorystės pripažinimo aktą, tai ne šiaip sau istorijos ar legendos. Tai – į(si)pareigojimas gyventi taip, kad bent jau niekas nepriekaištautų dėl su protėvių praeitimi susijusios šlovės“.
Ar ilgai gyvuos koverių kultūra?

Ar ilgai gyvuos koverių kultūra?

2012 m. Vasario 21 d., 18:42
Kas yra ir kada gimė pirmieji koveriai? Kodėl jie tokie gajūs ir ar ilgai lemta gyvuoti koverių kultūrai? Ar ji – teigiamas, ar neigiamas reiškinys? Tokios mintys kyla kasdien – įsijungus televizorių, klausant radiją, naršant internete.
Krautrokas: įtakingiausias muzikos stilius per pastaruosius 40 metų

Krautrokas: įtakingiausias muzikos stilius per pastaruosius 40 metų

2012 m. Vasario 19 d., 16:37
„Tai svarbiausias judėjimas šiuolaikinėje muzikoje. Turiu omeny – velniop bitlus!“, – lakoniškai ir konkrečiai sako legendinės, 1978 m. įkurtos grupės „Nurse with Wound“ lyderis, vienas svarbiausių postmuzikos kūrėjų Stevenas Stapletonas. Kas gi yra paslaptingasis krautrokas, jau patekęs į istoriją, tačiau iki šiol darantis tylią, bet reikšmingą įtaką mūsų gyvenimams?
Jakių poezija. Pasaulis iš gėlių

Jakių poezija. Pasaulis iš gėlių

2012 m. Vasario 02 d., 01:23
Apie jakius daugelis turbūt yra girdėjęs iš žymiojo iš Peru kilusio amerikiečių rašytojo, antropologo, mago, o gal šarlatano Carloso Castanedos (1925-1998) knygų – jo dvasinis mokytojas, mistikas Don Chuanas Matusas (1891-1973 arba 1976), su kuriuo susitiko 1960-aisiais, buvo jakis.
Yasmina Khadra: „Nėra didesnės kvailystės už karą, nėra žiauresnio melo už ginklų ir bombų simfoniją“

Yasmina Khadra: „Nėra didesnės kvailystės už karą, nėra žiauresnio melo už ginklų ir bombų simfoniją“

2012 m. Vasario 23 d., 09:32
Bene įdomiausias ir egzotiškiausias 13-osios Tarptautinės Vilniaus knygų mugės (2012 m. vasario 23-26 d.) svečias – alžyrietis rašytojas Mohammedas Moulessehoulas (g. 1955), kuris iki 2001-ųjų buvo žinomas kaip „moteris“ Yasmina Khadra („žaliasis jazminas“). Priežastis ne tokia, apie kokią pagalvotų dažnas vakarų civilizacijos atstovas. M. Moulessehoulas – Alžyro armijos karininkas, tik 2001-aisiais palikęs pilietinio karo (1991-2002) draskomą šalį ir persikėlęs į Prancūziją.
Kurtas Vonnegutas: pacifistas, kuriam Dievas buvo muzika

Kurtas Vonnegutas: pacifistas, kuriam Dievas buvo muzika

2012 m. Vasario 14 d., 01:25
Vienas iškiliausių rašytojų ir mąstytojų vokiečių kilmės amerikietis Kurtas Vonnegutas (1922–2007) visada liks mūsų atmintyje kaip neprilygstamas satyros, juodosios komedijos ir fantastikos meistras, „nukalęs“ daugybę „auksinių minčių“. Beje, įdomi ir jo šeimyna. Bet apie viską po truputį. Pažvelkime į K. Vonneguto pasaulį (daugumą jo knygų vertimų į lietuvių kalbą išleido leidykla „Kitos knygos“).
Kultūros plėšiniai ir makulatūra

Kultūros plėšiniai ir makulatūra

2012 m. Sausio 20 d., 17:02
Vyresnioji karta, - neabejoju, - prisimena, ką reiškia žodis „plėšiniai“ (rus. целина). Šį žodį išgarsino Tarybų sąjungos vadovo Leonido Brežnevo (1906-1982) knygų trilogija, kurios viena knyga taip ir vadinosi – „Plėšiniai“.

„NE SKURDŽIAI, O ŠVAISTŪNAI ESAME“

Įkelta: 2011 m. Lapkričio 18 d., 12:20
Skaityta: 266 k.
Komentuota: 0 k.
„NE SKURDŽIAI, O ŠVAISTŪNAI ESAME“

Lucijus Anėjus Seneka: APIE TAI, KAS SVARBIAUSIA. PAŠNEKESIAI (2011)

Metodika, 2011

Vertė: Dalia Dilytė
Leidykla „Metodika“ ir puiki antikos žinovė, rašytoja ir vertėja Dalia Dilytė pateikia skaitytojų teismui jau ketvirtąją Lucijaus Anėjaus Senekos (apie 4 m. pr. Kr. – 65 m.) knygą. Žymusis stoikų filosofas, valdžios vyras, Nerono mokytojas, vėliau priverstas nusižudyti, per gyvenimą patyrė nemažai dalykų. Matydamas, kaip griūva Roma ir dingsta moralinės vertybės, Seneka rimtai ėmėsi šviečiamojo darbo, tad jo knygos jau beveik du tūkstantmečius svarbios kiekvienai mąstančiai asmenybei.

Lietuvai, kaip savižudžių kraštui, ši knyga turėtų būti itin naudinga. Išties – kas gyvenime svarbiausia? Ko netekę žudomės, žudome kitus, einame iš proto, griebiamės kvaišalų, smurto? Pasak knygos vertėjos D. Dilytės, parašiusios jai pratarmę „Patrauklios ir naudingos pamokos“, Seneka pasauliui padovanojo keliolika pašnekesio formos kūrinių. Juose tiesos dėstomos ne visiškai išsamiai ir nuosekliai, tačiau monologo, pateikiamo kaip pokalbis, autorius – puikus oratorius: pasitelkdamas istorijos pavyzdžius, poetų citatas, pasakojimus, anekdotus, jis moko, ragina, auklėja. Seneka kalba apie svarbiausius dalykus – teisingumą, pareigą, kantrybę, drąsą, mirties niekinimą, dievų suvokimą, gėrį, sąžinę. „Ne materialios gėrybės, o siela daro žmones turtingus“ (p. 8). Seneką krikščionių filosofai vadino savu, priskyrė jį prie tos plejados žmonių, kuriuos vadiname apaštalais, angelais, šventaisiais. Seneka rodė panieką žemiškiems turtams ir veržėsi į transcendentinį gėrį, būdamas įsitikinęs, kad Dievas yra visur, žino slapčiausias mintis, kad viskas yra iš jo malonės. Šios idėjos vėliau bus apreikštos Korane, jos neprieštarauja ir kitų monoteistinių Knygos religijų (judaizmo ir krikščionybės) maksimoms. Žmonijai (ar bent kai kuriems žmonėms) niekada nevėlu atsigręžti į tikėjimą, savo vietos kosmose suvokimą, sielos nuskaidrinimą.

Knygoje – septyni pašnekesiai: „Paguodos žodis Marcijai“, „Apie gyvenimo trumpumą“, „Apie Apvaizdą“, „Apie išminčiaus tvirtybę“, „Paguodos žodis motinai Helvijai“, „Apie laimingą gyvenimą“, „Apie sielos ramybę“. Yra beveik 300 išnašų, paaiškinančių esminius dalykus, kuriuos primiršome, o gal ir nežinojome, tad skaityti kokybišką Senekos vertimą ne tik naudinga, bet ir malonu.

Pašnekesyje „Apie gyvenimo trumpumą“ („De Brevitate Vitae“) autorius menamai kalbasi su savo svainiu, politiku ir draugu Paulinu. Šis tekstas – ypač svarbus, nes kalba apie laikinumą, laiką, tai, ko mums kasdien lieka vis mažiau, kaip dažnai sakome. „Mes ne mažai laiko turime, bet daug prarandame. Gyvenimas yra ganėtinai ilgas, sočiai užtenka jo didžiausiems žygiams, jei jis visas gerai išnaudojamas. Tačiau kai praplaukia palaidai ir be rūpesčių, kai nepaskiriamas jokiam tauriam reikalui, artėjant paskutiniajai valandai pajuntame, kad jis jau praėjo, o kada ėjo – nepastebėjome. Štai kaip yra: ne gauname trumpą gyvenimą, bet padarome jį tokį; ne skurdžiai, o švaistūnai esame“ (p. 41).

Komentarai