Lietuvai, kaip savižudžių kraštui, ši knyga turėtų būti itin naudinga. Išties – kas gyvenime svarbiausia? Ko netekę žudomės, žudome kitus, einame iš proto, griebiamės kvaišalų, smurto? Pasak knygos vertėjos D. Dilytės, parašiusios jai pratarmę „Patrauklios ir naudingos pamokos“, Seneka pasauliui padovanojo keliolika pašnekesio formos kūrinių. Juose tiesos dėstomos ne visiškai išsamiai ir nuosekliai, tačiau monologo, pateikiamo kaip pokalbis, autorius – puikus oratorius: pasitelkdamas istorijos pavyzdžius, poetų citatas, pasakojimus, anekdotus, jis moko, ragina, auklėja. Seneka kalba apie svarbiausius dalykus – teisingumą, pareigą, kantrybę, drąsą, mirties niekinimą, dievų suvokimą, gėrį, sąžinę. „Ne materialios gėrybės, o siela daro žmones turtingus“ (p. 8). Seneką krikščionių filosofai vadino savu, priskyrė jį prie tos plejados žmonių, kuriuos vadiname apaštalais, angelais, šventaisiais. Seneka rodė panieką žemiškiems turtams ir veržėsi į transcendentinį gėrį, būdamas įsitikinęs, kad Dievas yra visur, žino slapčiausias mintis, kad viskas yra iš jo malonės. Šios idėjos vėliau bus apreikštos Korane, jos neprieštarauja ir kitų monoteistinių Knygos religijų (judaizmo ir krikščionybės) maksimoms. Žmonijai (ar bent kai kuriems žmonėms) niekada nevėlu atsigręžti į tikėjimą, savo vietos kosmose suvokimą, sielos nuskaidrinimą.
Knygoje – septyni pašnekesiai: „Paguodos žodis Marcijai“, „Apie gyvenimo trumpumą“, „Apie Apvaizdą“, „Apie išminčiaus tvirtybę“, „Paguodos žodis motinai Helvijai“, „Apie laimingą gyvenimą“, „Apie sielos ramybę“. Yra beveik 300 išnašų, paaiškinančių esminius dalykus, kuriuos primiršome, o gal ir nežinojome, tad skaityti kokybišką Senekos vertimą ne tik naudinga, bet ir malonu.
Pašnekesyje „Apie gyvenimo trumpumą“ („De Brevitate Vitae“) autorius menamai kalbasi su savo svainiu, politiku ir draugu Paulinu. Šis tekstas – ypač svarbus, nes kalba apie laikinumą, laiką, tai, ko mums kasdien lieka vis mažiau, kaip dažnai sakome. „Mes ne mažai laiko turime, bet daug prarandame. Gyvenimas yra ganėtinai ilgas, sočiai užtenka jo didžiausiems žygiams, jei jis visas gerai išnaudojamas. Tačiau kai praplaukia palaidai ir be rūpesčių, kai nepaskiriamas jokiam tauriam reikalui, artėjant paskutiniajai valandai pajuntame, kad jis jau praėjo, o kada ėjo – nepastebėjome. Štai kaip yra: ne gauname trumpą gyvenimą, bet padarome jį tokį; ne skurdžiai, o švaistūnai esame“ (p. 41).