Į kiekvieną novelę įvedama per gamtoraštį. Štai pirmajame primenama tai, ko neturime pamiršti niekada, būdami lietuviai (ar tiesiog išsilavinę žmonės): „Jau saulelė vėl atkopdama budina svietą...“ Net saldu pasidarė – o žiema juk dar tik prasideda... Pirmoji novelė „Rizikos meistras“, kaip byloja gamtoraštis, parašyta „neseniai, gavėnios savaitgaliais, saulei atkopiant pro namelio Pavilnio aukštaitijoje – Guriuose – mansardos veluxus“ (p. 5). Gamtoraštyje minima ir viena mėgstamiausių autoriaus knygų (Thorntono Wilderio istorinis romanas „Kovo idos“), ir kiti svarbūs asmeninės bei Lietuvos, pasaulio istorijos faktai. Ką byloja asmeninio patyrimo bandymas suderinti su pasauliniais įvykiais? Viskas viena, holos, per gamtą, per Dievą, kaip kam patinka, ir ne kitaip.
Skaitant (greičiau lėtai mėgaujantis – V. Martinkaus proza gardi, tačiau ja nepersivalgysi, tai nesibaigiantis delikatesas), atveriant naujus puslapius keliauju per dvylika lieptų, nežinia kada kieno pastatytų per kūrinijos vandenis. Juk vanduo – pirmoji, archajiškiausioji stichija, apie kurią pagarbiai atsiliepiama ir šumerų mituose, ir Biblijoje, ir Korane, ir lietuvių senajame tikėjime: vandenyje gyvena Velinas, tai – vėlių pasaulis. Ėjimas lieptais – tarsi ėjimas Činvato tiltu, kiekvieną mėnesį išgyvenant tokį, koks jis gyvenimo duotas. Ir nė viena diena nėra blogesnė už kitas. Toks gali būti raktas į lieptų metafizinę mechaniką, o gal tik man šitokį lieptų sargas – tas, kuris lydi kelionėje – pasiūlė. Žmogus be amžiaus, žmogus-išmintis. Kaip vienas belgas, netyčia paklydęs su manimi, jaunu tranzuotoju, Lenkijoje ir, važiuojant iš Čenstakavos, mistiniu būdu pasukęs į Bardo kaimelį.
„Šiandien Lietuvoje senas žmogus niekam nereikalingas, tačiau aš juk dar nesu senas“, – prie kasdienybės grąžina filosofas metafizikas V. Martinkus. Kasdienybės gelmė ir vandenų gelmė susišaukia, lieptai braška, bet nori nenori juos tenka pereiti. Bijok, bet eik.
Melagių dieną parašytame gamtoraštyje rašytojas nieko nepamelavęs. Tačiau novelė šmaikšti. „Kaip bjaurieji Kauno ančiukai nemunų ieškojo“, – toks antrojo liepto įveikimo kodas. Prisimenamas Antanas Cibulskis, rašęs:
Man nereikia visko,
Man nereikia nieko
(p. 37).
Visus gamtoraščius, noveles verta skaityti su ypatinga atida, tai – pasikartosiu – itin gurmaniška knyga. Ir tada, kai pasakojama apie silkę ir Česlovą Milošą, ir kai mėgaujamasi Vlado Drėmos dingusiojo Vilniaus paieškomis, ir paslaptingoje istorijoje apie Bencijoną Sendaką ir jo vargšų bibliją (Biblia pauperum) – kurioje yra tik piešiniai. „Ką daryti, kai tiek daug neraštingų žmonių ir šventi žodžiai nepasiekia jų širdžių?“ (p. 207)