S. Radzevičienė pabrėžia, kad „viešindami nežinomus rašytojo kūrybos faktus, atverčiame naują lietuvių literatūros skirsnį“ (p. 9). Sunku nesutikti – I. Šeinius buvo lieptas tarp dviejų artimų kultūrų.
Itin įdomią, unikalią monografiją papildo ir Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto leidžiama I. Šeiniaus „Raštų“ serija. Kol kas paskutiniajame, vienuoliktajame, tome pateikiama rašytojo publicistika, rašyta dar Lietuvoje, o nuo 1915 m. – Švedijoje. I. Šeinius beveik prieš šimtmetį suvokė, kad „mums be galo būtų svarbu turėt artimesnių santykių su Skandinaujos (tekstas netaisytas, – M. P.) valstybėmis. (...) Juk mus čia viskas jungia, ir jūra, ir gamtos aplinkybės, ir gamtos turtai. Ko nėra vienur, yra kitur. (...) Reikia suprasti Skandinaujos tautų psichologija, juk tai, pavyzdžiui, žmonės visai ne tokios karštos galvos, kaip mes lietuviai. (...) Darbuojantis mums Skandinaujoj visai nereikia siūlytis su kokia nors politikos sąjunga. Tokie žodžiai skandinavų šaltą protą baido. Reikia ieškoti pirma ekonominių ir kultūrinių bendrų reikalų“ („Lietuva ir Skandinaujos valstybės“, p. 324–330, 1920).