Kaip literatūros kūrinys šios knygos yra įdomios, savalaikės ir, manau, kiekvienam lietuviui privalomos turėti savo knygų kolekcijoje. Laikui bėgant, vertinimas kinta, o istorinė tiesa, žinia, mėgsta kontekstą. Vienam kontekstui pasitraukus į šalį, atsiranda kiti, o Prezidento žodžiai išlieka.
Neanalizuosiu to, apie ką jau daug kur rašyta, beveik nepateikinėsiu „smagiausių, įdomiausių“ citatų. Kam skatinti ir taip bulvarą pamėgusius skaitytojus dar labiau pasinerti į tabloidinį šabloninį mąstymą? Užtat „Paskutinę kadenciją“, kaip ir jos pirmtakę, yra už ką pagirti: prieš mūsų akis – Prezidento kasdienybė, papildoma jo asmeninio gyvenimo štrichais.
Jei manote, kad prezidentų gyvenimas rožėmis klotas, paskaitykite kad ir 2005 m. rugpjūčio 7 d. įrašą: „Virgilijus Alekna čempionas! Nusviedžia diską 70 metrų 17 centimetrų (...) Mėginau paskambinti į Helsinkį Virgilijui Aleknai, bet nepavyko prasimušti pro sveikintojų virtinę“ (p. 195). Net ir prezidentams ne visada viskas pavyksta. Dienoraščiai padeda į valstybės vadovą žvelgti ne kaip į mitinę būtybę, o kaip į paprastą žmogų, atliekantį savo pareigas.
Įdomi pastaba knygoje „Be nutylėjimų“: „(...) Ateina dar viena žinia: trečias lėktuvas rėžėsi čia pat, Vašingtone, į JAV gynybos ministerijos – Pentagono pastatą. Mūsų viešbutis nuo Pentagono nutolęs vos per kilometrą. Tokį smarkų sprogimą, atrodytų, turėjome išgirsti, bet kažkodėl nieko negirdėjome“ (2001 m rugsėjo 11 d., p. 254). Jau čia ryškėjo Prezidento kaip dienoraščių rašytojo minties gelmė.
Įdomiausias šiose knygose (ypač „Paskutinėje kadencijoje“) man pasirodė lankstus, įžvalgus, pranašiškas (kas galėtų paneigti?) Prezidento mąstymas: „Atrodo, dabar konservatoriams rūpi tik viena: kaip bet kokia kaina grįžti į valdžią“ (2007 m. lapkričio 9 d., p. 387).