Grafikė, iliustratorė, režisierė, vaikų knygų autorė M. Satrapi (g. 1969) gimė Irano Gilano provincijos Rašto mieste, žymiame tuo, kad jame gimė Irano nacionalinis didvyris Mirza Kūčikas Khanas (1880-1921).
M. Satrapi augo Tehrane, šeimoje, kuri iki Irano Revoliucijos dalyvavo komunistų ir socialistų judėjimuose. Ji studijavo Prancūzų licėjuje, matė Revoliuciją, Irako antpuolį. Viena šios šalies paleistų „Scud“ raketų Tehrane, nukritusi ant gretimo namo, užmušė jos draugę. 1983 metais, būdama keturiolikos, M. Satrapi tėvų buvo išsiųsta mokytis į Vieną, kur jai teko gyventi gatvėse ir vos nemirė nuo plaučių uždegimo. Mergaitei teko grįžti į Iraną. Tuomet Islamiškajame Azado Universitete Tehrane ji gavo vizualinės komunikacijos magistro laipsnį.
Dabar M. Satrapi gyvena Paryžiuje, yra ištekėjusi už švedo Mattiaso Ripos. Prieš tai trejus metus ji buvo ištekėjusi už Irano-Irako karo veterano.
2000 metais pasirodžius „Persepoliui“, jis buvo apdovanotas svarbiu Prancūzijos grafinio romano apdovanojimu. Knyga išversta daugiau kaip į 20 kalbų, pagal ją 2007 metais pastatytas animacinis filmas.
Štai maždaug toks dosjė. O autorė knygos įžangoje pabrėžia, kad Iranas nėra fundamentalistų, fanatikų ir teroristų kraštas. Vis dėlto Irano, kaip valstybė skaičiuojančio daugiau kaip 2500 metų (neįskaitant giminingos elamitų civilizacijos), istorijoje būta visko.
Pasak leidėjų, „Persepolis“ išgarsėjo tiek dėl savo grafinio atlikimo, tiek dėl istorijos, kuri skaitytoją įtraukia savo nuoširdumu, įtaiga bei humoru. Pagrindinė herojė Marži, būdama vaiku, stebi savo šalies pokyčius. Besikeičiant sąlygoms maištingos sielos mergaitė stengiasi išlikti savimi. Po Irano-Irako karo tėvai Marži išsiunčia mokytis į Europą. Būdama ten ji supranta, kad tarpkultūrinis dialogas ne visada yra lengvas, o prisitaikymas prie naujos, nors ir taikios šalies, gali būti skausmingas. „Persepolis“ šiandien yra aktuali, talentingai perteikta šalies žmonių istorija per M. Satrapi asmeninę patirtį. Tai kartu ir socialinis komentaras apie didžiąją politiką, kuriame šalis kartais yra demonizuojama, o jos paprastų žmonių istorijos lieka neišgirstos. „Persepolio“ pasirodymas Europoje sukėlė daug diskusijų tiek kultūros, tiek politikos srityje. Būtent šio kūrinio dėka daugelyje šalių komiksas įsitvirtino kaip visavertis literatūros žanras, tam tikras žodžio ir meno junginys. „Persepolio“ svarba pasireiškė ir politinėse diskusijose apie žmogaus laisves bei moterų teises.
Taip teigia leidėjai. O kaip atrodytų man, mačiusiam tikrąjį Persepolį (tai – graikiškas pavadinimas, originalus – Parsė)? Tai vieta, kurioje buvo sukoncentruota Irano galybė ir kurią bandė sudaužyti europietiškos „civilizacijos“ atstovas Aleksandras Makedonietis. Jam nieko nepavyko – nors liko tik nemaži griuvėsiai, šalis nenustojo klestėti ir tebeklesti iki šiol. Ko gero, tai ir yra šios knygos raktas, parodantis, kad Irano vakarietiški barbarai nesudaužys (nors tokiomis nuotaikomis tenka gyventi besibaigiant 2011-iesiems).