Visgi iš 47 rašytojo sukurtų knygų tai sudaro nors ir labai reikšmingą, bet sąlyginai nedidelę dalį. Puiku, kad „Kitos knygos“ apsiėmė išleisti kiek mažiau nei minėtieji kūriniai žinomą romaną „Beždžionė ir esmė“ (1948). Tam tikra prasme jis primena „Puikų naująjį pasaulį“. Romanas „Beždžionė ir esmė“ padalytas į dvi dalis – „Talisas“ (p.7-40) ir „Scenarijus“ (p. 41-215).
Romane veiksmas nukeliamas į 2108 metus. Žemė sulaukėjusi (panašiai kaip filme „Pašėlę Maksas“, tik veiksmas vyksta ne Australijoje, o Naujojoje Zelandijoje), pilna totalitarinių sektų, pamišėlių, nuniokota ekologinių katastrofų, karų, ekonominių krizių. Ne paslaptis, kad šį kūrinį A. Huxley sukūrė po Antrojo pasaulinio karo, piešdamas itin niūrias perspektyvas. Pasak jo, didžiausios civilizacijos ydos – nacionalizmas ir aklas pozityvizmas, tikėjimas progresu be stabdžių. Romane per stebuklą išsigelbėjusios Naujosios Zelandijos mokslininkų grupelė surengia ekspediciją, siekiančią vėl atrasti Ameriką ir susigaudyti, kas liko iš civilizacijos po to, kai žmonėmis vadinamos plikosios beždžionės ėmė švaistytis tautinio išskirtinumo, progreso ir aukštųjų technologijų kuokomis.
A. Huxley ironija primena Kurto Vonneguto romanus, žmogaus kaip agresyvios beždžionės motyvas sutinkamas ir filme „Beždžionių planeta“. Kuo skiriasi šie du iš pažiūros panašūs ir iš pažiūros nepiktybiniai padarai? O gal mes visgi iš beždžionių kilę? Pykčio ir agresijos emocijos pas Hitlerį ir pas įsišėlusią gorilą niekuo nesiskiria. Tad kame gi esmė?
Siurbiko bučinys, varlės glamonės,
Gašlios beždžionės purvini nagai:
Ar tau patinka žmonės?
Ne, nelabai.
(p. 26)
Knyga tiesiog ryte praryjama, nors joje aprašomi dalykai priverčia susimąstyti ne kartą. O juk žmonijos plikosios beždžionės gali pritaikyti Viljamo Taliso scenarijų ir mums...