Lietuvos estetika besidomintieji, be abejo, žino Lietuvos estetikų ir menininkų – Juozapo Bareikos, Mykolo Bogušo, Euzebijaus Slovackio, Leono Borovskio, Pranciškaus Smuglevičiaus, Lauryno Stuokos-Gucevičiaus – pavardes. Visgi pereikime prie nūdienos. Šiuo metu žymiausiu estetiką analizuojančiu filosofu, be jokios abejonės, galėtume pavadinti prof. A.Andrijauską, sudariusį ne vieną estetikai skirtą leidinį („Estetikos istorija“, „Estetikos ir meno filosofijos transformacijos“, „Estetikos ir meno filosofijos teritorijų kaita“, „Komparatyvistinė Rytų ir Vakarų estetika“, „Estetikos ir meno filosofijos probleminių laukų sąveika“), išleidusį monografijas „Meno filosofija“, „Grožis ir menas. Estetika ir meno filosofijos idėjų istorija“, „Tradicinė japonų estetika ir menas“, „Komparatyvistinė vizija: Rytų estetika ir meno filosofija“, „Litvakų dailė L’école de Paris aplinkoje“.
Filosofas Žibartas Jackūnas taip pat tyrinėja estetiką, šia tematika parašė monografiją „Menas. Prasmė. Pažinimas“ (2004). Naujoji Ž.Jackūno knyga – solidi, estetiškai, dailiai išleista monografija, kurioje, kaip pranešime teigia leidėjai, nagrinėjami „įvairialypio estetikos ir prasmės santykio kontekstai. Išryškinami teorinio semantinio požiūrio į tikrovę pagrindai, pristatoma estetikos, kultūros reiškinių tyrimų metodologija, atskleidžiami analitinės estetikos trūkumai, pateikiamas estetiškumo, meno kūrinio interpretacijos aiškinimas. Tai vienas iš kol kas nedaugelio bandymų Lietuvos estetikoje atskleisti semantinių tyrimų galimybes, įtvirtinti juos kaip perspektyvią tyrimų kryptį“.
Žibartas Jackūnas. http://lt.wikipedia.org nuotr.
Marcelio Duchampo, Tracey Emin, Rene Magritte‘o, Pablo Picasso, Andy Warholo, M.K.Čiurlionio darbais iliustruotoje monografijoje – trys skyriai: „Prasmės principas ir jo taikymo estetikoje perspektyvos“, „Estetiškumas ir prasmė“ ir „Meno kūrinys ir prasmė“. Knygoje bandoma atsakyti į sudėtingus klausimus, tarp jų – į tai, kas yra grožis. Ž.Jackūnas imasi semantinio metodo, bandydamas nagrinėti grožio, taip pat meno kūrinio ir jo suvokimo sampratą. „Menas pateisina savo sociokultūrinę reikšmę tiek, kiek per kūrinio interpretaciją išgyvenamas estetinis patyrimas nekartoja patirties, o yra suvokiamas ir išgyvenamas kaip asmeninės patirties požiūriu reikšmingas, įdomus, netikėtas, patraukiantis, asmeninę patirtį turtinantis dvasinis patyrimas“ (išvada 5.7, p. 204).
Vos 300 egz. tiražu išleista knyga labai vertinga visiems, kam norisi pasigilinti į grožio ir meno suvokimą.