Šiaudiniai šunys – metafora iš Laodzi, tapusi ir knygos pavadinimu, ir jos epigrafu: „Dangus ir žemė yra žiaurūs ir negailestingi, ir su miriadais gyvių elgiasi lyg su šiaudiniais šunimis“.
Laodzi (Laozi, 老子)
Knygos autorius, britų filosofas Johnas N. Gray‘us (g. 1948) Padėkoje prisipažįsta, kad „Šiaudinius šunis“ (2002) rašyti jį labiausiai skatino Gajos (Gaia) hipotezės autorius Jamesas Lovelockas (g. 1919), rašytojas J. G. Ballardas (1930-2009).
J.Gray‘us yra daugybės knygų autorius, tarp kurių – „Netikra aušra. Globaliojo kapitalizmo melas“ (1998), „Juodosios mišios. Apokaliptinė religija ir utopijos mirtis“ (2007). Filosofas kritikuoja neoliberalizmą, globaliąją laisvąją rinką, tariamą humanizmą, veidmainišką laisvos valios ir moralės filosofiją („žmonės negali sunaikinti Žemės, tačiau jie nesunkiai gali sutriuškinti aplinką, kurioje gyvena“). J.Gray‘us pasisako už žaliųjų idėjas, ypač pritardamas 1965-1979 metais J.Lovelocko sukurtai ir Lynn Margulis išplėtotai Gajos teorijai, pagal kurią visi organizmai Žemėje yra sudėtinės, vientisos sistemos dalis.
J.Gray‘us piktinasi, kad žmonės, remdamiesi utopiniu mąstymu, laiko savo aukščiausiomis būtybėmis, nors taip nėra. Žmogus – tai dar vienas gyvūnas, deja, pats destruktyviausias. Filosofas patvirtina senovės išmintį, pagal kurią istorija nėra linijinis progresas, ji kartojasi, yra cikliška. Etiniam ir politiniam progresui trukdo paties žmogaus prigimtis. Kaip vieną žiauriausių pavyzdžių J.Gray‘us (kitoje knygoje, ne „Šiaudiniuose šunyse“) mini JAV elgesį su tariamais teroristais. Kaip žinome, JAV prezidento Baracko Obamos pažadas uždaryti Guantanamo kalėjimą virto šnipštu, o kiek pasaulyje dar tokių guantanamų!
Pasak J.Gray‘aus, komunizmas, fašizmas ir „globalusis demokratinis kapitalizmas“ visi suteikė žmonijai begales nereikalingų kančių. „Šiaudinius šunis“ ypač mėgo J.G.Ballardas, kritikavęs šiuolaikinę visuomenę savo genialiuose kūriniuose. 2002-aisiais, vos pasirodžiusi, ji buvo pavadinta metų knyga solidžiausiuose leidiniuose („The Sunday Telegraph“, „The Daily Telegraph“, „The Observer“, „The Times“, „The Spectator“ ir kt.). Libaniečių mąstytojas Nassimas Nicholas Talebas (g. 1960) J.Gray‘aus įžvalgas pavadino „pranašiškomis“.
Knygos originalo kalba viršelis. charmofthereal.wordpress.com nuotr.
Taigi kuo ši provokuojanti knyga tokia ypatinga? Pesimizmo filosofu tituluojamas J.Gray‘us joje negailestingai (bet argumentuotai) šaiposi iš daug ko. Pavyzdžiui, kad ir iš Martino Heideggerio pareiškimo, „kad graikai ir vokiečiai apskritai yra vieninteliai tikri filosofai, nes tik šios kalbos yra filosofinės“ (p. 66). Autorius klausia – o kaip tada vertinti nuostabius mąstytojus, rašiusius Indijos, kinų, japonų, tibetiečių, arabų, persų, hebrajų ir kitomis kalbomis, kurių žodynas tikrai nėra skurdesnis už dviejų minėtųjų?
Pasišaipo J.Gray‘us ir iš postmodernizmo, pradėdamas nuo Ludwigo Wittgensteino, pareiškusio: „Net jei liūtas ir mokėtų kalbėti, jo vis tiek nesuprastume“: „Žinomas gamtosaugininkas, zoologijos sodo Kento grafystėje (Anglija) įkūrėjas bei savininkas Johnas Aspinallis tokią jo mintį trumpai pakomentavo: „Gana akivaizdu, kad ponas Wittgensteinas tikrai negali pasigirti daug laiko praleidęs tarp liūtų“ (p. 67). Gyvūnai, gamta turi savo kalbą, ir tai genialiai savo sukurta fotosofija yra pailiustravęs filosofas Arvydas Šliogeris (apie tai J.Gray‘us, deja, nežinojo).
John N. Gray, 2005 metai. writersfestival.org nuotr.
Štai su tokiu smagiu humoru J.Gray‘us keliauja per minties ir žmonijos istoriją, bandydamas parodyti, kiek toli žmogus nutolo nuo savęs paties. „Jokiems kitiems gyvūnams gyvenime nereikia tikslo, ir tik žmogus-gyvūnas be tokio tikslo negali apsieiti. Bet negi iš tikro negalime įsivaizduoti, kad toks tikslas gali būti tiesiog gyventi ir matyti gyvenimą tokį, koks jis yra?“ (p. 202).
Knygos gale – šūsnis rekomenduojamos papildomos literatūros tiems, kas norės gilintis į J.Gray‘aus įžvalgas. Jos šiame veikale dera su populiariu, smagiu pasakojimu, tuo pačiu mus perspėdamos: neperlenkime lazdos, esame dvikojai gyvūnai, tik su kur kas didesne atsakomybe dėl Žemės ateities nei šiaudiniai šunys. Nėra didesnio blogio nei karas, o žmogus juk taip linkęs į savinaiką ir kitų naikinimą.