Filosofijos Maestro Arvydas Šliogeris jau kurį laiką kalbėjo apie fotografiją, spaudoje matėme jos pavyzdžių, todėl, viena vertus, ši knyga nebuvo labai netikėta (tai nereiškia, kad nebuvo laukta). Kita vertus, joje esama dalykų, kurie galbūt ir liks mįslėmis, jei pats filosofas to nepaaiškins.
168 puslapiai A. Šliogerio tekstų, primenančių ankstesnes knygas (ypač – „Niekį ir Esmą“, „Alfą ir Omegą“), pagardinti 2006–2008 m. darytomis fotografijomis. Savo filosofinę viziją A. Šliogeris vadina filotopija (meile vietai, kurioje esi, savo žemei), fotosofija (fotografijos filosofija). Žinant, kad A. Šliogeris kalba apie dualistinį pasaulį – Niekį ir Esmą, Alfą ir Omegą, o šioje knygoje – apie Dangų ir Žemę, nenuostabu, kad vaizdai, o ypač jų pavadinimai užmena mįsles. Knygą A. Šliogeris vadina kelio iš Dangaus į Žemę dokumentu.
Pažvelkime, kokie A. Šliogerio fotografijų pavadinimai. „Sruvainiai“, „Nuotaka pateka“ (teka saulė), „Isa“ (taip musulmonai vadina Jėzų; fotografijoje užfiksuotas saulėlydis, „besileidžiančios Saulės pasija“; galimos aliuzijos į Czesławo Miłoszo „Isos slėnį“, p. 18), „Munda“ (Mundos mūšis 45 m. pr. Kr. dabartinės Ispanijos teritorijoje – paskutinis Julijaus Cezario mūšis prieš grįžtant į Romą ir tampant diktatoriumi, likus vos metams iki nužudymo; komentare kalbama apie karaliaus Odisėjo grįžimą į Itakę ir mūsų „bandymą sugrįžti į melancholijos Itakę“, p. 20), „Cheopso viltis“, „Tirintas“ (svarbus Mikėnų kultūros centras), „Budos sapnas“, „Merkio ruduo“, „Senas yra gyvenimas“ (arklys rūke), „Du vyrai“ (tiesą sakant, fotografijoje matau vieną vyrą su bidonu ir vieną karvę, p. 36), „Linksmabalė“, „Miss Lithuania“ (dar viena karvė), „Ein Mal Jedes“ (vok. „Kiekvieną kartą, kai“; „Pamatinis gyvenimo pojūtis melancholija. Tai artėjimas prie bedugnės rugiuose, prie Transcendencijos žaibo ir mirties“, p. 44), „Granikas“, „Dupletas“, „Nevermore“ (lyg E. A. Poe varnas Meistras primena: „Rytas gali būti prasmingas; vakaras – beprasmis“, p. 51), „Dvi saulės“, „Beveik“, „Mliochnas“ (Paukščių Takas, mūsų Galaktika), „Ulialiuma“ (užuomina dar į vieną E. A. Poe eilėraštį – „Ulalume“, kuriame kalbama apie ankstyvą mylimos moters mirtį; „Penelopė vis dar laukia savo gudragalvio, tad kodėl kartu su ja nepalaukus ir mums“, p. 65), „Pentaksiomedimnija“ (V a. pr. Kr. Graikijoje pentak(o)siomedimnais vadinta aukščiausia piliečių klasė; „Baimė: juk totalinė kalba mus iš karto sunaikintų“, p. 69), „Karštieji rūkai“, „Tribalija“ (Tribalija – kadaise Balkanuose gyvenusios tribalų genties garbei pavadintas regionas į Pietus nuo Dunojaus), „Kadugio sostas“, „Gergovija“ (52 m. pr. Kr. Gergovijoje, dabartinėje Prancūzijoje, Julijus Cezaris pralaimėjo mūšį galams), „Antinomija“, „Tahuantinsuju“ („Saulės vaikų“ inkų imperija Tawantinsuyu – didžiausia imperija Amerikoje iki kolonistų atvykimo; 1438–1533 m. egzistavusi imperija užėmė net 2 mln. kv. km ploto; „Savas ir svetimas, jaukus ir keistas, artimas ir tolimas (...)“, p. 84), „Kita akimirka“, „Idistavio“ (dieviškųjų moterų idisų pieva, taip pat – mūšio tarp romėnų ir germanų vieta), „Prasidėjimas“, „Nusilenkimas“, „Pyriflegetontas“ (taip Homeras vadino vieną iš penkių požeminių upių; „Žvaigždė neišsklaido nakties tamsos ir nepaverčia jos diena, bet mirtingajam ji yra vedlys, neleidžiantis pasiklysti pasaulio tamsoje“, p. 97), „Dievų ganykla“, „Mambija“ (viena puikiausių nuotraukų, kurios tekstūra išties primena Afriką, kurioje rasime panašių pavadinimų), „Strėvos bangos“, „Sprogimai“, „Kosmopolis“, „Pasaulio Siela“ („Žemė nebepripažįsta mūsų, o mes – jos“, p. 115), „Terra Firma“ (kieta žemė kaip priešprieša chaoso vandenims?), „Skandija“ (kadaise graikai taip vadino įvairias nežinomas salas), „Sogdiana“ (Sogdiana arba Sogdija – iranėnų sogdų civilizacija, jų pačių vadinta Suguda, egzistavusi iki Aleksandro Makedoniečio užkariavimo tarp Amudarjos ir Sirdarjos upių), „Upėtakių rojus“, „Eurotas“ (taip vadinasi upė Graikijoje, pavadinta mitinio Spartos tėvo Euroto vardu), „Žalioji“, „Alefas“, „Mano Biblija“ („(...) raštas dresiruoja jusles (...)“, p. 136), „Sidabrai“, „Jalapena“ (žymusis pipiras senąja nahuatlių kalba reiškia „smėlį ir vandenį“; „Esinija gyvena liepsnodama“, p. 145), „Didelis nedaug“, „Rusvoji“, „Pyr physicon“ (ir vėl kalbama apie „gamtos ugnį“), „Varėnės saulė“ („Stabus atnešė krikščionys konkistadorai. Aišku: kardu, ugnimi, kraujo upėmis ir žiauriausia vergija. Tu gali didžiuotis, kad esi lietuvių pagonių įpėdinis“, p. 157), „Giesmelė“, „Du teorai“.
A. Šliogerio melancholijos archipelagų pasaulis – tarp jo gimtosios žemės Lietuvos ir mylimos Graikijos („Graiko kalboje mažiausiai teroro, mažiausiai nihilizmo. Bet mes juk ne graikai ir niekada jais netapsime!“, p. 140), nesvetimi ir Egipto, Romos, inkų civilizacijų, saulės garbintojų, budizmo, lietuviškosios „pagonybės“ motyvai, postmodernaus Ekrano pasaulio apokalipsės nuojauta: „(...) Žemė – Transcendencijos lopšys – pasmerkta būti sunaikinta Niekio Sūnaus. Šis sunaikinimas – slapta, nesuprantama jo misija, vienintelė žmogaus misija“ (p. 41).
„Melancholijos archipelaguose“ filosofas tarsi virš ūkanotos žemės sklandantis paukštis prieš pat saulėtekį apžvelgia mieliausias vietas, kurios yra/buvo/bus/nebuvo/nėra/nebus. Ilgesys, kurį matome paskutinėje knygos fotografijoje „Du teorai“ (A. Šliogeris su šuniuku žiūri į tolį), tiesiog materialiai apčiuopiamas lyg rasa po nakties.
Vaizdai ir tekstai šioje knygoje papildo vienas kitą kaip Niekis ir Esmas. Ir ši nedidelė visatos enciklopedija, A. Šliogerio mitas, epas, daugiaprasmis pasakojimas kalba įvairiomis kalbomis, ypač ta, kurioje nėra žodžių.